Skaudi ir netikÄ—ta mirtis…
Atrodo, kad tik vakar pokÅ¡tavom, juokavom. KalbÄ—jom apie gyvenimÄ…, apie jo grožį ir jo prasmÄ™. NuÅ¡ÄiuvÄ™ klausÄ—mÄ—s Tavo inteligentiÅ¡kos Å¡nektos, pagarbiais galvų linksÄ—jimais pritardami bajoriÅ¡kai Tavo iÅ¡minÄiai. Å ypsodami, klausÄ—mÄ—s Tavo žaismingų pasakojimų, taip ir nesuprasdami ar tai tiesa, ar pagražinta realybÄ—. DžiaugdavomÄ—s kiekviena Tavo nauja muzikine dėžute, istorine relikvija ir Å¡iaip besisukanÄiu ar gražiai rÅ«dijanÄiu daiktu. Pagaliau, įmerkdavom Å«sÄ… į biržietiÅ¡ko kvortÄ… ir sÄ—dÄ—davom. SÄ—dÄ—davom iki paryÄių…
Pasigesime.
Pasigesime ne tik kaip draugo, biÄiulio ar kolegos, bet kaip žmogaus – aristokratiÅ¡kai subtilaus inteligento, tiesiog – visuomenÄ—s Å¡viesuolio…
IlsÄ—kis ramybÄ—je, mielas Klementai…