TurbÅ«t puikiai prisimenate, įvairiuose klubuose, kolektyvuose, federacijose ir kitose gyvenimo srityse metų pabaigoje vykusius geriausiųjų, Å¡auniausiųjų ir puikiausiųjų rinkimus bei apdovanojimus. Ir taip kiekvienais metais, bet… be senovinÄ—s technikos entuziastų. Be jų renginių, technikos ar darbÅ¡tumo įvertinimo.

Sakykite, argi nebÅ«tu įdomu sužinoti ir įvertinti geriausiÄ… senovinÄ—s technikos klubÄ…, darbščiausiÄ… restauratorių, Å¡auniausiÄ… renginį ir t.t.? Juk savo pomÄ—gio klubų nariais ir technikos vienetų skaičiumi, ko gero lenkiame ir Å¡iuolaikinius moto, o gal gi net ir auto klubus…

Kai į šį sudėtingą klausimą paprašiau atsakyti vieną iš savo prietelių –  patyrusį senovinės technikos ekspertą, jis neilgai galvojęs atsakė: „ – O gi visi metų apdovanojimai ir senovinės technikos pagerbimai įvyksta vasarą Biržuose, festivalio „Nesenstanti Klasika“ metu.“

IÅ¡ dalies, jis – teisus. Nors, jeigu įvertinsime tai, kad dalį Å¡io festivalio nominacijų pelno ne mÅ«sų tÄ—vynainiai, o užsieniečiai, Å¡is teiginys – ginčytinas. Ko gero, kur kas teisingesnis atsakymas bÅ«tų tas, kad paprasčiausia neturime kuo pasigirti. Darome tai ir dirbame taip, kaip prieÅ¡ deÅ¡imtmetį ar seniau. O atmetus klubo „Klasika“ renginį „Nesenstanti Klasika“ bei kitus Å¡ios asociacijos veiklos rezultatus, ko gero pasijustume lyg sovietinÄ—je stagnacijoje ir kaimyninių kraÅ¡tų atžvilgiu liktume kažkur už Baltarusijos nugaros… Sakysite, netiesa? Tai pabandykime Å¡iek tiek kitokiu žvilgsniu pažiÅ«rÄ—ti į mÅ«sų senovinÄ—s technikos klubų veiklÄ… bei renginius ir padaryti keletÄ… iÅ¡vadų…

Kas vyksta Lietuvoje?
Pradėkime nuo paieškos internete. Šiaip jau visame pasaulyje priimta apie įvykusius renginius, jų pobūdį, dalyvius ir jų techniką skelbti klubų tinklalapiuose. Be tik ne Lietuvoje!

Beveik visų senovinÄ—s technikos klubų tinklalapiai yra iÅ¡ dalies yra neveiklÅ«s, nes paskutinÄ— informacija juose patalpinta dar 2018 -2019 metais. Malonios iÅ¡imtys – klubų „Klasika“ ir „Retromobile“ gražiai ir turiningai tvarkomi tinklalapiai.  Taigi, neradus ieÅ¡komos informacijos, pabandykime bent jau pažvelgti į klubo narių sÄ…raÅ¡us bei technikÄ… ir… Pasirodo, kad vieno Lietuvos didmiesčio klubo nariu galima tapti turint vos 1996 metais pagamintÄ… automobilį! Kito klubo nariu –  neturint jokios senovinÄ—s technikos: nei dviračio nei karietos, nei automobilio ar motociklo…

Ieškome toliau ir mums pagaliau pasiseka. Bet tik įlindus į klubų Facebook-o paskyras. Vienur randame šiokius tokius fotoreportažus, kitur trumpus videofilmus, bet pilnos renginių statistikos niekur nėra. Tiesa, net ir iš šių dokumentinių apžvalgų, dalyvių atsiliepimų, renginių aprašymų susidaro nekoks vaizdelis. Ir čia ne dėl technikos kiekybės, o dėl jos kokybės. Bėda ta, kad beveik apie 10 procentų Lietuvos renginiuose dalyvaujančių senovinės technikos vienetų neatitinka istorinių transporto priemonių apibrėžimo. Turiu omenyje perdarytą, savaip „suremontuotą“, arba jaunesnę negu 30 metų techniką. Automatiškai kyla klausimas, kaip gi tokie eksponatai patenka į istorinės technikos renginius? Ogi visai paprastai. Skirtingai negu Estijoje ar Latvijoje, mūsuose dar galioja „švogerių“ išimtys.

Netgi vieno iš 2021 m. vykusio motociklų renginio taisyklėse galime rasti tokią išimtį: „ – Renginio organizatoriai pasilieka teisę daryti išimtis išskirtiniu atveju, kai dalyvavimas yra suderintas iš anksto pateikus prašymą bei detalų transporto priemonės apibūdinimą su nuotraukomis (kalba netaisyta)“. Taigi, štai ir turime oficialiai įteisintą „švogerizmą“.

O kito turistinio ralio renginio favoritu ir videokamerų pasididžiavimu pernai tapo ne retas ir vertingas, bet įdomių perdirbimų „sužalotas“ automobiliukas. Pasak vieno žinomo auto žurnalisto, vieni istorinių automobilių savininkai siekia iÅ¡saugoti originalumÄ…, kiti, pasinaudojÄ™ senu kÄ—bulu, restauruoja jį pagal savo poreikius ir sugalvotas taisykles…. Ir žinoma, tai – tiesa! SavotiÅ¡kai teisus ir tas žmogus, kuris savo „perdirbtu“ automobiliuku važiuoja ten, kur jį priima ir sutinka kaip lygų. Bet ar yra teisÅ«s tokių renginių organizatoriai, savo klubus ir jų Å¡venčių lygį pavertÄ™ paÅ¡aipos objektu?

KodÄ—l tai vyksta?
Tikrai nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvos senovinės technikos renginių ir veiklos lygį neigiamai paveikė dar 2012 m. priimta istorinių transporto priemonių vertinimo tvarka, pagal kurią iki 2021 m. senovinės technikos vertinimą atlikdavo patys senovinės technikos klubai. Priminsiu, kad senovinio automobilio ekspertizė, kitaip sakant – įvertinimas, kainuodavo nemažą sumelę – nuo 100 iki 150 eurų. Taigi, pajutę lengvą pinigą, beveik visi senovinės technikos klubai metėsi į naują biznį, tuo pačiu, užmiršdami savo tiesioginę veiklą.

Toliau – dar gražiau… Lygiai prieÅ¡ metus, Lietuvos transporto saugos administracijai perleidus istorinių transporto priemonių vertinimÄ… techninÄ—s apžiÅ«ros centrams (Transekstai, Tuvlitai), senovinÄ—s technikos klubai liko prie suskilusios geldos. Pajamų – nebÄ—ra, o patirtis ir įgÅ«džiai – prarasti! Pagalvokite patys – juk iÅ¡tisÄ… deÅ¡imtmetį nieko neveikus, neatsiranda nei rÄ—mÄ—jų, nei tradicijų. Net paprasčiausias automobilių kolonos surikiavimas reikalauja žinių ir tÄ… iÅ¡manančių žmonių. O kur dar dalyvių registracija, informacinÄ—s lentelÄ—s, katalogai, programos ir visokios kitokios renginių subtilybÄ—s?

SenovinÄ—s technikos renginiai
Taigi, pats laikas pažiūrėti, kaip mes atrodome kitų šalių atžvilgiu? Senovinės technikos klubų  veiklą ir jų renginių lygį labai lengva bus įvertinti pasirėmus pirmuoju bendru Lietuvos-Latvijos-Estijos renginiu, skirtu Baltijos kelio 30-mečiui atminti. Šioje, 2019 m. vykusioje trijų šalių trijų klubų organizuotoje trijų dienų kelionėje puikiai išryškėjo šalių organizacijos ir dalyvavimo skirtumai. Pagrindinis pastebėjimas – visos trys šalys organizuoja skirtingų tipų renginius.

Estų renginiai ir jų organizacija yra daugiau skirti ne žiūrovui, bet dalyviui. Šioje šalyje yra daugiau populiarūs turistinio ralio renginiai, kuriuose kiekvienas dalyvis individualiai keliauja numatyta trasa su keliais sustojimais – bendromis parodomis.

Latvijoje – Å¡iek tiek kitaip. Nors ir renginių metu dalyviams tenka įveikti ne mažesnius atstumus, kaip Estijoje, bet čia didesnis dÄ—mesys skiriamas senovinÄ—s technikos ekspozicijoms. Ir tai visai suprantama, nes vienos dienos renginyje (kalbu apie „Riga Retro) daugiau nieko ir nesugalvosi, o visam kitam pritrÅ«ksta laiko…

Mūsų Lietuvėlėje – vėl kitaip. Daugiau populiarūs stacionarūs renginiai, kur senovine technika važiuojama organizuotomis kolonomis ir tik minimaliais atstumais. Dalyviai užimami ekskursijomis, paskaitomis bei koncertais ir tuo pačiu neužmirštamas žiūrovas, kuris tampa lygiaverčiu to renginio dalyviu. („Nesenstanti Klasika“ ir „Mes važiuojame“). Taigi, mūsų renginiuose vienodą dėmesį gauna ir dalyvis ir žiūrovas.

Piniginiu išlaidų atžvilgiu, pigiausi yra vienadieniai renginiai. Antroje vietoje – estiško ralio tipo suvažiavimai, kuriuose jau prisideda papildomi kaštai: maršruto ir užduočių parengtys, kelio knygų bei katalogų sudarymas bei spausdinimas ir t.t. Vienu žodžiu –  išlaidos, skirtos dalyviams.
Na ir patys brangiausi yra stacionarūs renginiai, kurių sąmata susideda iš į dviejų dalių. Viena jų skirta dalyviui (vakaronės vieta, paskaitos, ekskursijos, maistas, koncertas), kita – žiūrovui (renginio vieta, senovinės technikos paroda, meninė programa).

Sunku pasakyti kurie renginiai yra vertingesni ar tinkamesni. Žinoma, tai dar nereiškia, kad vienoje ar kitoje šalyje vyksta tik tokio tipo senovinės technikos šventės. Čia kalbu tik apie vyraujančius, daugiau tam regionui būdingus renginius. Gerai, tai ar blogai? Tai visai nesvarbu. Svarbiausia, kad tie renginiai vyktų ir jų būtų daug. O sveika konkurencija ir pasirinkimas – atliks savo darbą.

Komerciniai renginiai
Komerciniai renginiai – sÄ…lyginis senovinÄ—s technikos renginių pavadinimas. Trumpiau tariant, tai senovinių automobilių parodos, kurios yra kažkieno apmokamos. Taip įvardijau todÄ—l, kad tai dabar bene vienintelis legalus bÅ«das užsidirbti ir papildyti senovinÄ—s technikos klubų sÄ…skaitas. Žinoma, dar galima praturtÄ—ti vežiojant jaunuosius bei filmuojantis filmuose. Bet vÄ—l bÄ—da, toks uždarbis yra gan retai pasitaikantis ir tam tikslui yra samdomi ne klubai, o pavieniai senovinių automobilių savininkai. Taigi, apie komercinius pasiÅ«lymus. Per sezonÄ… tokių pasiÅ«lymų sulaukiame keliasdeÅ¡imt. Ir didžioji dauguma tų praÅ¡ymų baigiasi pasiÅ«lymais už senovinÄ—s technikos parodÄ… atsilyginti tik valgiu ir gÄ—rimais… KitÄ…kart taip ir norisi paklausti gerbiamų rengÄ—jų, o ar jÅ«sų renginio vedÄ—jas, muzikinÄ— grupÄ—, scenos darbininkai ir kitas personalas, jÅ«sų norus tenkina už pavalgymÄ…, ar vis tik už piniginį atlygį?

Kartais tokiems praÅ¡ytojams, situacijos susivokimui, pasiÅ«lau iÅ¡sinuomoti keliolika taksi automobilių, kurie pas juos atvažiuotų už kokių 150 kilometrų esančios vietovÄ—s, pabÅ«tų jų renginyje kokias keturias valandas ir… Ar jie papraÅ¡ytų už Å¡iÄ… paslaugÄ… maisto? Kažkaip visi supranta, kad už taksi paslaugas – privaloma apsimokÄ—ti, už apsilankymÄ… senovinÄ—s technikos muziejuje – irgi. O va, kai tas muziejus pas žmones atvažiuoja savais ratais – jis tada kažkodÄ—l turi bÅ«ti nemokamas…

SenovinÄ— technika
Jeigu renginių vertinimÄ… galima patikÄ—ti žiÅ«rovo – parodų lankytojo akims, tai vertinant Lietuvos senovinÄ—s technikos lygį reikalingi visai kitokie kriterijai. Juk nieko negalÄ—tumÄ—me pasakyti apie tuos eksponatus, kurių parodose niekada nematome, o tik nujaučiame esant. Kalbu apie tuos kolekcininkus, kurie savo turtÄ… laiko užrakintÄ… devyniomis spynomis, arba jį demonstruoja ne Lietuvoje, o užsieniuose. Gaila, bet tokios kolekcijos, kaip S. Brundzos, arba S. Karoso, savo laiku taip ir nesurado verto renginio Baltijos kraÅ¡tuose. Deja, Å¡alies parodose nematome dar kelių kolekcininkų – A. Eitučio, K. Indziulo, G. Rimkaus eksponatų, kurie galbÅ«t teigiamai pakeistu Lietuvos senovinÄ—s technikos pozicijas Latvijos ir Estijos atžvilgiu. Taigi, toliau remsimÄ—s tuo, kÄ… matome, o ne tai kas paslÄ—pta nuo smalsuolių akių.

Jeigu prieš gerą dešimtmetį tarp trijų Baltijos šalių savo senovinės technikos kokybe rikiavomės bene paskutinėje vietoje, tai dabar jau pasiekėme bendrą lygį, o kai kuriose srityse netgi lenkiame savo kaimynus. Sakyčiau, šiek tiek pirmaujame amerikietiškų klasikinių automobilių (1945 -1980) skaičiumi ir įvairove. Tai – gal ir dėl susiklosčiusių istorinių, o tiksliau – tautiečių emigracijos į JAV tradicijų. Veiklių lietuvaičių siunčiami amerikietiški automobiliai tradiciškai pasiekia ne tik mūsų kraštą, bet per Lietuvą ir kitas dvi Baltijos šalis.

Kiek blogiau su tarpukaryje (iki 1946 m.) pagaminta technika, kurios kiekybe ir kokybe ryškiai nusileidžiame ir estams, ir latviams. Negaliu tvirtinti, kad tą įtakojo skirtingos trijų šalių tarpukario laikmečio tradicijos, bet prieškario statistikos skaičiai irgi buvo ne Lietuvos naudai. Palyginimui –  mažesnėje gyventojų skaičiumi Estijoje 1939 metais buvo registruotos 8 792 transporto priemonės, o tais pačiais metais Lietuvoje – dvigubai mažiau, tik 4 110 vnt. važiuojančios technikos.

Negalime pasigirti ne tik tarpukario eksponatų visuma, bet ir viena jų sudÄ—tine dalimi – europine senovine technika, kurios vienetus Lietuvoje vykstančiose parodose galÄ—tume suskaičiuoti ant rankų pirÅ¡tų. Neteisinga bÅ«tų tvirtinti, kad tÄ… lÄ—mÄ— vien tik tai, kad prieÅ¡karinÄ—s Lietuvos keliais didesne dalimi riedÄ—jo ne europietiÅ¡ki, bet amerikietiÅ¡ki automobiliai. Teisingiau bÅ«tų teigti, kad didžiÄ…jÄ… dalį europinių prieÅ¡karinių automobilių praradome dar sovietmečiu, kai mÅ«sų kaimynai buvo Å¡iek apsukresni už mus ir anksčiau suprato jų tikrÄ…jÄ… vertÄ™. Antroji praradimų banga – nepriklausomybÄ—s pradžios laikotarpio netektys, kai atsidarius sienoms, vertingiausi automobiliai ir motociklai iÅ¡ Lietuvos papildÄ— turtingesnių Å¡alių kolekcininkų garažus. Na ir trečiasis veiksnys, lemiantis europietiÅ¡kų eksponatų trÅ«kumÄ… Lietuvoje yra jų kaina. Vis tik prieÅ¡kariniai amerikietiÅ¡ki automobiliai yra net 2-4 kartus pigesni už Europos Å¡alyse pagamintus analogus. Ir tai ženkliai apsprendžia potencialaus pirkÄ—jo pasirinkimÄ….

Technikos restauravimas
Taigi, jeigu jau turime ką remontuoti, būtinai atsiras ir išmanančių bei mokančių tą daryti. Ir jeigu senovinę techniką atnaujiname, siekdami istorinės transporto priemonės pirmykštės būklės atkūrimo, šis procesas tampa jau ne remontu, o restauravimu. Kaip rodo praktika, Lietuvoje tikrai yra kas tą daryti moka ir daro tai gana gerai. Vėl gi, kalbėsiu tik apie tuos, kurių darbus ir pastangas matome viešai.

Paskutinį dešimtmetį mūsų šalies renginiuose, galima sakyti, karaliavo latvių restauratoriai. Tai ir pavieniai latvių entuziastai, ir restauratorių kolektyvai, tokie kaip Rygos Motormuziejaus restauracinės dirbtuvės.

Nesenstanti Klasika 2021

Visa laimė, kad paskutiniais metais sujudo ir mūsiškiai. Ne tik kad sukruto, bet pagaliau suprato, kad ne draugų komplimentai, o tik dalyvavimas prestižiniuose senovinės technikos renginiuose ir jų metu pelnyti apdovanojimai įrodo bei patvirtina restauratoriaus meistriškumą. Paskutinių metų Lietuvos renginiuose jau matome ne tik kolektyvinius, tokius kaip „Autogedo“ dirbtuvių rimtų darbų įrodymus, bet ir pavienių kolekcininkų J. Rusecko, A. Monstavičiaus, S. Zajarsko, K. Banevičiaus pristatomas naujienas. Savotiškai gaila, bet kartu ir įdomu, kai visus juos nustelbia dviejų restauravimo grandų – rygiečio Andrejs Rode ir vilniečio Aleksandro Obymachos dvikova. O čia jau – aukštasis pilotažas, kurio laimėtoju paskutiniu metu tampa vilnietis, kasmet pristatydamas vis įdomesnius ir unikalesnius darbus.

1914 m. Hansa Renntorpedo G 12/36, Savininkas – Aleksandras Obymacha (Lietuva)

Pabaigai
Taigi, trumpai apžvelgus senovinės technikos klubų veiklą, peršasi viena vienintelė išvada. Pirmiausia, reikia dirbti, o ne sėdėti rankas sudėjus. Dirbti ne su plunksna ar prieš televizijų kameras, o sunkų klubinį darbą, ruošti renginius, semtis patirties pas kaimynus, būti ambicingiems, pagaliau, siekti būti geriausiais. Na ir žinoma, atleisti nekompetentingus vadovus ir iš savo aplinkos išguiti protekcijas bei istorinių transporto priemonių įstatymo ignoravimą.

Egidijus Einoris