Kažkada, visai nelauktai ir netikėtai, man į rankas pakliuvo įdomi informacija apie prieškario Biržų apskrityje registruotas transporto priemones. Ilgai ieškojau panašių istorinių dokumentų, nes tą skatino ne tik mano biržietiška prigimtis, bet ir paskutiniai du dešimtmečiai veiklos, tiesiogiai susijusios su senovine technika ir jos istorija. Visą tai puikiai numanydamas, senovinės technikos žinovas Ričardas Žičkus „užfundino“ man keletą Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve surastų Biržų apskrities transporto sąrašų ir autovežimių nuotraukų. O jau prie jų, net keletą metų lipdžiau įvairiuose archyvuose surankiotus istorinius faktus bei įvykius, kuriais ir pabandysiu pasidalinti šiuose savo straipsniuose…

– Egidijus Einoris

Biržų apskritis

Vyresni turbūt žino, o jaunimui reikėtų priminti, kad tarpukario biržiečių „šoferiai“ turėjo daug daugiau erdvės ir ploto, negu šių dienų automobilistai. Mat tada Biržų apskričiai priklausė ne tik dabartinė Biržų, bet ir didžioji Pasvalio rajono teritorijos dalis. Biržams priklausė ne tik Vabalninkas, Papilys, Saločiai, Nemunėlio Radviliškis, bet ir Pasvalys, Joniškėlis, Krinčinas. Taigi, buvo kur prasisukt ir palakstyt!

Na, jeigu jau prakalbome apie apskrities ribas, tai reikėtų užsiminti ir apie šios teritorijos gyventojų skaičių. Pagal pirmąjį 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymą, paskelbtą 1924 m. „Statistikos biuletenyje“ Nr.3, daugiausia –  net 5 315 gyventojų buvo suskaičiuota Biržuose. Pasvalyje tuo metu gyveno 2 211 žmonės. Didžiausias valsčius apskrityje buvo Vabalninko valsčius, turėjęs 15 614 gyventojų. Biržų valsčiuje gyveno 12 961 gyventojas.

Nors ir gyventojų gausumu Pasvalys tuo metu stipriai nusileido Biržams, bet visais kitais atžvilgiais manėsi esąs žymiai pranašesnis. Nematoma kova tarp Biržų ir Pasvalio vyko ne tik dėl alaus stiprumo ar merginų gražumo, bet ir dėl regioninės lyderystės.

Pagrindinis konfliktas užvirė 1919 m. liepos 1 d., kai Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona pasirašė įstatymą dėl Pasvalio apskrities steigimo su apskrities centru Pasvalyje. Žinoma, prie Pasvalio prijungiant ir Biržų apylinkes. Tai buvo nekokia žinia biržiečiams, bet džiugi ir laukta pasvaliečiams, tik… deja, neilgai jie tuo džiaugėsi. Jau po trijų mėnesių šalies prezidentas ir tuometinis ministras pirmininkas (buvęs biržietis) E. Galvanauskas išleido įstatymo papildymą, kuriame nurodoma, kad apskrities centras perkeliamas į Biržus ir apskritis pervardijama iš Pasvalio į Biržų. Didžiai įžeisti atkaklūs pasvaliečiai nepasiduoda ir nekreipia jokio dėmesio nei į šį, nei į naują 1920 m. gruodžio 30 d. paskelbtą vidaus reikalų „ministerio“ įsakymą, kuriame primygtinai liepiama visiems apskrities valdininkams tučtuojau kraustytis į Biržus. Taigi, kova tarp Biržų ir Pasvalio miestų, dėl regioninės lyderystės, tęsėsi net kelerius metus ir tuo pereinamuoju laikotarpiu apskrities pavadinimas dokumentuose buvo įvardijamas neįprastai – Biržų-Pasvalio, arba Pasvalio-Biržų. Ir tik 1924 m. gruodyje, visoms apskrities įstaigoms pagaliau persikėlus į Biržus, valdininkų darbas galutinai susinormalizavo ir nuo tada, tiksliau – nuo 1924 metų jau randame nuveiktus rimtesnius darbus transporto registracijos srityje. Kaip ne keista, tuometinės Lietuvos apskritys iš vyriausybės gaudavo transporto duomenų pateikimo reikalavimus, bet kaip ir kokiu būdu  registruojamus duomenis rinkti bei juos įforminti, nurodymų iš aukščiau nebuvo. Ir tik atskirų valdininkų asmeninės iniciatyvos dėka, mokykline liniuote buvo braižomos lentelės, į jas surašomos pavardės bei technikos pavadinimai ir tokiu būdu renkami apskričių „autovežimių“ statistiniai duomenys.

 

Biržų-Pasvalio apskrities automobilių, „motocikletų“ ir dviračių pirmieji mokesčiai

Na, o kad Biržų-Pasvalio apskrityje transporto registracija vyko ir iki 1924 metų, įrodo Biržų-Pasvalio apskrities valdybos pirmininko M. Mažuikos 1922 m. išleistas įsakymas Nr. 5. Šiuo potvarkiu buvo skelbiama, kad kiekvienas automobilio, „motocikleto“ ar dviračio savininkas privalo juos įregistruoti apskrities valdyboje ir iki 1922 m. gegužės 20 d. susimokėti nustatytą metinį mokestį: automobiliams – 5 000 auksinų, „motocikletams“ – 500, o dviračiams – 30 auksinų.

Ir kad būtų tikriau, pabaigoje šio įsakymo buvo deklaruotas grėsmingas grasinimas: „Prasikaltusieji prieš šį įstatymą Apskrities Valdybos administratyviu būdu bus baudžiami iki 1 000 auksinų”. Dar reikėtų paaiškinti, kad auksinas – pereinamasis Lietuvos Respublikos laikinasis popierinis pinigas, kursavęs 1919–1922 m., kurį pakeitė litas. 1922-ųjų spalio 2-ąją auksinai, buvo pradėti keisti į litus, už 175 auksinus mokant vieną litą.

 

Pirmosios apskrities susisiekimo priemonės

Taigi, pradėsime nuo pirmo, mums žinomo, ranka sugrafuoto ir surašyto „Asmenų, turinčių susisiekimo įrankį, sąrašo“, kuris buvo sudarytas 1921-ais metais. Skaičiumi negausiame dokumente išvardinti keturi automobiliai ir vienas motorinis dviratis. Be dviejų paprastučių Ford automobilių, registracijos sąraše puikuojasi ir du prabangūs Pierce-Arrow, priklausę Eduardui Meistavičiui iš Valmonių dvaro ir Petrui Variakojui iš Astravo. Šių dviejų ponų automobiliai, trumpame 1921-ų metų Biržų-Pasvalio susisiekimo įrankių sąraše, užėmė ketvirtą ir penktą vietas.

O pirmuoju sąraše buvo įrašytas Marijono Chodakausko, Vitartų dvaro savininko automobilis „Ford“ ir jam išduota pirmoji Biržų apskrities transporto priemonių registracijos lentelė su numeriu 1201. Lentelės matmenys – 40 cm x 25 cm. Numerio ženkle raidžių nebuvo, buvo vien tik skaitmenys. Lentelė, su ant jos užrašyta skaičių seka, buvo išduodama kalendoriniams metams ir nepratęsus ar neprasitęsus registracijos, numeruotą lentelę reikėdavo gražinti. Taigi, jau 1927-ais metais šis garbingas 1201-as numeris buvo įteiktas kitam savininkui – Biržų apskrities viršininkui Vladui Rozmanui.

Bet grįžkime prie registracijos. Antruoju numeriu sąraše įrašytas aušrininko Jono Šliūpo Fordas ir jam 1921 m. lapkričio 30 d. buvo išduota lentelė su 1202 numeriu. Po poros metų daktarui Šliūpui išsikrausčius gyventi ir dirbti į Šiaulius, jo Ford automobilio numeris 1202 atiteko biržiečio Juozo Kurlinsko automobiliui „Fafnir“.

Trečiuoju registracijos sąraše įrašytas to paties Marijono Chodakausko motorinis dviratis, kurio pavadinimas nenurodytas. Greičiausiai tai buvo lengvasis, mažo galingumo motociklas, tuo laikotarpiu vadinamas motoriniu dviračiu. Tai – pirmasis motociklas oficialiai registruotas Biržų apskrityje.

Na, o dabar pažvelkime į šiek tiek gausesnį ir pilnesnį 1925 m. „Biržų apskrities susisiekimo sąrašą. Dar vis ranka rašytame ir sudarytame dokumente, kaip ir visoje tarpukario Lietuvoje, vyravo amerikietiški Ford gamybos automobiliai. Išimtis – retas vokiškas Fafnir kompanijos automobilis, priklausęs biržiečiui Kurlinskui Juozui. Kelintų metų gamybos ir kokie šio automobilio techniniai duomenys, sąraše nenurodyta. Mat, jame – tik septynios grafos, kuriose išvardintas registracijos eilės numeris, susisiekimo priemonei išduotos registracijos lentelės numeris, susisiekimo priemonės pavadinimas, savininko pavardė bei vardas, gyvenamoji vieta, leidimo galiojimo laikas ir pastabos.

1925 m. apskrities registracijos sąrašo rekordininku galima įvardinti Astravo dvaro valdytoją Petrą Variakojį. Jo vardu buvo registruoti net du lengvieji automobiliai Ford ir to paties gamintojo autobusas. O jeigu dar prie jų pridėtume 1923 m. pagamintą ir tais pačiais metais įsigytą traktorių Benz, tai p. Variakojis taptų absoliučiu Biržų apskrities tarpukario technikos lyderiu!

Taigi, 1925 m. sąraše buvo užregistruota 13 automobilių (iš jų 2 autobusai) ir 10 motociklų. Toks pat Biržų apskrities transporto priemonių skaičius yra randamas ir 1925 m. vyriausybės pateiktoje statistikoje. O jau 1926 m. valstybės publikuojamose žiniose, randamas šioks toks neatitikimas su Biržų apskrities pateikta informacija. Mat, vyriausybės statistikoje Biržų apskritis pažymėta ženkliu lengvųjų automobilių skaičiaus sumažėjimu, nors iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautas „Asmenų turinčių susisiekimo priemonę, kaip tai automobilį, motociklą ir t.t. 1926 met.“ (F400-503-1apr.) sąrašas, tą kategoriškai paneigia. Šis Biržų valdininkų sudarytas sąrašas rodo, kad 1926-ais metais Biržų apskrityje buvo registruota 20 mechaninių transporto priemonių. Iš jų: 9 motociklai, 10 automobilių ir 1 autobusas.

Kodėl taip nutiko, galima tik spėlioti. Nors, aš daigiau linkęs tikėti apskrities valdininkų pateiktu sąrašu, bet rinkdamas 1926 metų Biržų apskrities transporto duomenis, rėmiausi oficialiomis Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento žiniomis (F379, Nr.2, 1-as tomas,1931) ir jas paviešinau „Biržų apskrities autovežimiai 1925-1940 m.“ sudarytoje lentelėje.

Toliau sekančiuose statistiniuose duomenyse Biržų apskrities transporto skaičiai atrodo taip:
1927 m. registruota autobusų – 1, lengvųjų automobilių – 17, motociklų – 4 vnt.;
1928 m. autobusų – 2, lengvųjų automobilių – 21, motociklų – 6 vnt.;
1929 m. registruota autobusų – 2, lengvųjų automobilių – 21, motociklų – 4 vnt.

 

Registracija ir numeriai

Iki pat 1929 m. Lietuvoje nebuvo vieningos autotransporto registracijos sistemos ir kiekviena apskritis tai darydavo savaip. Nors pirmosios kelių kelių eismo taisyklės – „Taisyklės apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“ – pasirodė 1920-aisiais.

Pirmasis įstatymas, Lietuvoje reguliuojantis automobilių ir motociklų apmokestinimą bei registraciją buvo priimtas 1924 m., o 1929 m. išleistas „Sauskeliais naudotis įstatymas“ papildė jį, šiek tiek padidindamas kelių naudojimo mokestį ir detaliau paaiškindamas registracijos numerių išdavimo taisykles. Pagal šį teisės aktą, Biržų apskrities transporto priemonės buvo ženklinamos apskrities registracijos numeriais, kurie buvo žymimi raide „B“ kartu su skaitmenimis. O jau 1932 m. pasirodęs „Autovežimių įstatymas“ suteikė teisę automobilius ir motociklus registruoti ne tik apskritims, bet ir miestams, kurie buvo apskričių centrai. Todėl, nuo 1933 m. Biržų apskrities transporto priemonės jau būdavo žymimos „Ba“ raidėmis, o Biržų miesto – raide „B“. Numerių lentelėse po raidžių, sekdavo taškas, o po jo eidavo skaitmuo. Registracijos numeriai buvo išduodami slenkančios eilės tvarka. Taigi, galiojo labai paprasta taisyklė – atvyksti pirmas ir gauni pirmą numerį. Registracijos numeriai būdavo išduodami tik vieniems kalendoriniams metams. Tiksliau – tų metų išsipirktam laikotarpiui. Pasibaigus išsipirktam laiko tarpui (registracijai), numerius reikėdavo grąžinti. Beje, transporto priemonės numerius savininkas „pritaisyti“ privalėjo pats, o savivaldybė juos plombuodavo. Su neplombuotais numeriais važinėti buvo draudžiama.

1932 m. „Autovežimių įstatyme“ buvo nurodyti štai tokie apskričių ir pirmaeilių miestų žymėjimai registracijos numerių ženkluose: Alytaus miestas – A, Alytaus apskritis – Aa, Biržų miestas – B, Biržų apskritis – Ba, Kauno miestas – K, Kauno apskritis – Ka, Kėdainių miestas – Km, Kėdainių apskritis – Kd, Klaipėdos kraštas – K.M., Kretingos apskritis – Kr, Marijampolės miestas – M, Marijampolės apskritis – Ma, Mažeikių apskritis – Mž, Panevėžio miestas – P, Panevėžio apskritis – Pa, Raseinių apskritis – Ra, Rokiškio apskritis, Rk, Seinų apskritis – Sa, Šakių apskritis – Šk, Šiaulių miestas – Š, Šiaulių apskritis – Ša, Tauragės apskritis – Tg, Telšių miestas – T, Telšių apskritis – Ta, Trakų apskritis – Tr, Utenos apskritis – Ut, Ukmergės miestas – U, Ukmergės apskritis – Ua, Vilkaviškio miestas – V, Vilkaviškio apskritis – Va, Zarasų apskritis – Za.

Krašto Apsaugos Ministerijai priklaususios transporto priemonės buvo žymimos raidėmis K.A.M. ir po to sekusia numeracija.

Atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, 1940 m. sausio 1 d. buvo pakeisti ir papildyti keleto miestų ir apskričių žymėjimai: Vilniaus miestas – V, Vilniaus apskritis – Va, Švenčionėlių apskritis – Šv, Vilkaviškio miestas- Vl, Vilkaviškio apskritis – Vk.

Betgi, grįžkime atgal į Biržus ir įdėmiau pažvelkime į 1931-ųjų metų Biržų apskrities registracijos žurnalą. Jame pamatysime, kad pirmas į registraciją atvyko ir registracijos numerį „B1“ gavo Biržų apskrities viršininkas Vladas Rozmanas su automobiliu Ford T, pagamintu 1926 m. Grafoje „Kokiam reikalui naudojamas“, įrašyta, kad šis automobilis skirtas „Tarnybos reikalams“. Įvertinus tai, kad automobilio savininkas buvo atleistas nuo mokesčio į valstybės iždą, matome, kad buvo daromos mokestinės išimtys. Pagal 1929 m. „Sauskeliais naudotis įstatymą“ nuo mokesčio būdavo atleidžiamos valstybinių įstaigų, savivaldybių, diplomatinių atstovybių, raudonojo kryžiaus, ugniagesių ir valstybinių įstaigų pareigūnų transporto priemonės.

 

Specialiosios paskirties automobiliai

Dar vienas nuo mokesčio atleistas automobilis – 1927 m. Ford gamybos dvivietis automobilis, priklausęs Biržų savanorių gaisrininkų draugijai. Paskirtis – „gaisro reikalams“. Jam buvo išduotas valstybinis numeris „B14“. Sąraše nurodyta ir jo kaina – 2000 litų. Beje, pavarčius 1934 metų Biržų apskrities automobilių registracijos bylą, Biržuose randame užregistruotus jau net tris gaisrinius Ford automobilius. Vienas – gaisro reikalams, kitas – keturiolikos vietų gaisrininkų komandos transportavimui, trečiasis –  vandens siurbliui. Štai kaip per tris metus praturtėjo Biržų ugniagesiai…

Tiesa, apie 1931 metais įsigytą modernų naujutėlaitį sunkvežimį Ford AA rašė ir tuometinis savaitraštis „Biržų žinios“. 1931 m. rugpjūčio 2 d. numeryje konstatuota: „…šiomis dienomis Biržų gaisrininkų draugija nusipirko už 10.000 litų sunkvežimio automobilio platformą. Ant platformos bus pastatyta cisterna vandeniui 1500 litrų talpos ir vienas esamų gesinimo motorų, Be to, iš abiejų automobilio pusių bus įtaisytos vietos gaisrininkams stovėti, Tai bus pirmas moderniškai įrengtas auto Biržuos, kuriuo nuvykus į gaisro vietą tuojaus galima pradėti gesinimo darbą“. Beje, šis gaisrininkų pirkinys –  pirmasis oficialiai įregistruotas sunkvežimis Biržų apskrityje, mat iki pat 1931-ų metų apskrityje nebuvo registruota nei vieno sunkvežimio.

Na, o pirmą motorinį siurblį Biržų ugniagesiai įsigijo 1930 m. Kaip rašė „Biržų žinios“, ta proga, birželio 8 d. prie gaisrinės depo buvo surengta šventė, kurioje gaisrininkus sveikino apskrities višininkas Rozmanas, burmistras Klybas ir apskrities valdybos narys Mulokas. „…po parado orkestrui griežiant, gaisrininkų ir visos minios lydimas naujasai motoras buvo nugabentas ant Apaščios tilto, kur visų akivaizdoje buvo daromi bandymai, kas sudarė malonų įspūdį“.

 

Registracijos forma

Nuo 1928 m. autovežimų registracijos forma buvo standartinė, naudojama visose Lietuvos apskrityse ir buvo suskirstyta į 27 skyrelius, kurie, registruojant transporto priemonę, privalėjo būti užpildyti.

Be elementarių: savininko pavardė ir vardas, gyvenamoji vieta, autovežimo firmos pavadinimas, išduodamas numeris, ratlankių matas, vietų skaičius, kada autovežimas įgytas, kaina, kokiam reikalui naudojamas, kiek kilometrų nuvažiuota ir t.t., buvo ir nelabai suprantamų klausimų.

Vienas iš įdomesnių – sklandiklio eiga ir diametras. Beje, sklandiklis,  išvertus į dabartinę lietuvių kalbą, reiškia stūmoklio pavadinimą. Taigi, sklandiklio eigos ir diametro dydžiai bei variklio cilindrų skaičius buvo naudojami skaičiuojant apmokamas arklio galias, o jau pagal jas buvo mokami autovežimo eksploatacijos mokesčiai.

Dar vienas įdomumas. Prieškarinėje Lietuvoje registruojamas buvo ne automobilio kėbulo (rėmo) numeris, bet variklio numeris. Ir tai buvo daroma ne tik Lietuvoje bei tuometinėse Europos šalyse, bet ir JAV. Dar ir dabar, perkant prieškarinį automobilį Amerikoje, būtina įsitikinti, kad registracijos dokumentuose įrašytas ne variklio, o kėbulo, arba rėmo numeris. Mat parsiplukdžius tokią istorinę nuosavybę į Lietuvą, sunkoka bus įrodyti muitinės pareigūnams tų metų registracijos įdomumus ir subtilybes. Ypatingai tai liečia automobilius, pagamintus iki 1930 m.

 

Autovežimių patikra

Automobilius, motociklus, sunkvežimius, autobusus ir netgi arklių vežimus savivaldos valdžia ne tik registruodavo, bet ir patikrindavo jų techninį stovį. Pagal 1932 m. „Autovežimių įstatymą“, patikrą atlikdavo komisija, sudaryta iš apskrities ar miesto inžinieriaus, policijos vado ir savivaldybės atstovo. Motociklus ir lengvuosius automobilius tikrindavo kartą metuose, o taksi automobilius, sunkvežimius ir autobusus – du kartus per metus. Patikrą praėjusios transporto priemonės savininkas ne vėliau kaip per tris dienas gaudavo pranešimą susimokėti atitinkamą mokestį valstybės iždui. Tą padarius, transporto priemonė būdavo registruojama ir ne vėliau kaip per tris dienas – išduodami du numerių ženklai ir nustatytos formos leidimas.

Kaip ir kokiu būdu būdavo eksploatuojami “autovežimiai” tikrindavo Vidaus reikalų ministro, vietinės savivaldybės ir Susisiekimo ministerijos direktoriaus skirti asmenys, kurie turėdavo teisę „tikrinti susisiekimo ir transporto priemones kiekvienu metu ir bet kurioje vietoje“.

 

Mokesčiai

Jeigu jau kalbą pradėjome apie mokesčius, tai reikėtų pasakyti, kad tuometinėje Lietuvoje, kaip ir Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Vokietijoje bei daugelyje kitų Europos šalių, transporto priemonių mokestis priklausydavo nuo „arklių“ skaičiaus. Mokestis buvo skaičiuojamas pagal automobilio variklio apmokamų AG – arklio galių skaičių, o dydis priklausydavo dar ir nuo išsiperkamo laikotarpio. Beje, mokestinis arklio galių skaičius buvo skaičiuojamas ne nuo tikrosios variklio galios, o naudojant paprastą matematinę formulę, pagrįstą geometriniais cilindro matmenimis ir variklio cilindrų skaičiumi. Dvitakčiui ir keturtakčiui varikliui mokestinės arklio galios buvo skaičiuojamos pagal skirtingas formules:

Keturtakčiui L = 0,30 i d²s
Dvitakčiui L = 0,45 i d²s

L – mokestinės arklio galios
i – cilindrų skaičius
d – stūmoklio diametras centimetrais
s – stūmoklio eiga metrais

Mokestis tikrai buvo nemažas, nes pagal 1928 m. „Sauskeliais naudotis įstatymą“ asmeniniam naudojimui skirtam lengvajam automobiliui, už kiekvieną arklio jėgą, arbą jos dalį buvo mokama:
a) 1-12 arklio jėgų – po 40 litų per metus
b) 13-15 arklio jėgų – po 60 litų per metus
c) 16 ir daugiau arklio jėgų – po 80 litų per metus

Už lengvuosius automobilius, kurie naudojami verslo reikalams, buvo imama už kiekvieną arklio jėgą, arba jos dalį:
a) 1-12 arklio jėgų – po 60 litų per metus
b) 13-15 arklio jėgų – po 120 litų per metus
c) 16 ir daugiau arklio jėgų – po 160 litų per metus

Įdomumo dėlei paskaičiuokime, kiek kaštuotų metinė (12 mėnesių) eilinio automobilio registracija, kaip pavyzdį paimdami 1928 m. gamybos asmeniniam naudojimui skirto keturtakčio Ford-uko techninius duomenis: i – cilindrų skaičius = 4; d – stūmoklio diametras centimetrais = 9,84; s – stūmoklio eiga metrais = 0,108;
L = 0,30 i d²s = 0,30 x 4 x 9,842² x 0,108 = 12,5485978 = 12,5 mokestinė jėga.
Taigi, 12-ka mokestinių arklio jėgų padauginame iš 40 litų (kaip nurodyta taisyklių „a“ punkte) ir gauname 480 litų. Tada, paimame likusią 0,5 arklio jėgos dalį (kaip nurodyta punkte „b“) ir jau dauginame iš 60 litų, gaudami 30 litų. Pabaigiame, sudėdami 480 + 30, gaudami 510 litų, to meto Lietuvoje populiariausio Ford automobilio metinį registracijos mokestį.

Už autobusus ir sunkvežimius mokestis buvo imamas jau ne nuo apmokestintų arklio jėgų, bet nuo faktinio svorio, t.y. nuo jų kiekvieno 200 kg svorio, arba jų dalies:
a) iki 2000 kg – po 150 litų per metus
b) 2000 kg ir daugiau – po 125 litų per metus

Dabar pabandykime paskaičiuoti, kiek kainuotų autobuso ar sunkvežimio, sveriančio 3500 kg tuometinis metinis registracijos mokestis. Pirmiausia, paskaičiuokime, kiek gi reikėtų mokėti už pirmuosius 2000 kilogramų (kaip nurodyta punkte „a“): 10 x 150 litų = 1500 litų. Dar liko neapskaičiuotų 1500 kg, kuriuos jau skaičiuosime pagal punktą „b“. Taigi, 7,5 x 125 litų = 937,50 litų. Sudedame 1500 litų + 937,50 ir gauname, kad tokio autobuso ar sunkvežimio metinė registracija mūsų piniginei atsieitų net 2437,50 litų.

Šiek tiek mažesnis registracijos mokestis buvo nustatytas už prekybos ir pramonės įstaigų sunkvežimius, kurie naudojami tik tos įmonės reikmėms. Nuo jų kiekvieno 200 kg svorio buvo imama:
a) iki 2000 kg – po 100 litų per metus
b) 2000 kg ir daugiau – po 75 litus per metus

Asmeninėms reikmėms naudojamų motociklų registracijoje buvo imama už kiekvieną arklio jėgą, arba jos dalį – po 20 litų per metus.
Už motociklus su priekaba, naudojamus verslo reikalams, buvo imama už kiekvieną arklio jėgą, arba jos dalį – po 35 litus per metus.
Motociklų mokestinės arklio galios, kaip ir automobiliams, buvo skaičiuojamos pagal aukščiau pateiktas formules.

Taigi, priklausomai nuo mokestinių variklio arklio galių, motociklo metinis mokestis būdavo maždaug nuo 20 iki 120 litų. Automobilio metinis registracijos mokestis paplonindavo savininko piniginę nuo 500 iki 1000 litų. Verslo reikalams naudojamo (taksi) automobilio metinė registracija kainuodavo žymiai brangiau – tarp 800-1800 litų. Už autobuso ar sunkvežimio registraciją, transporto priemonės savininkas sumokėdavo nuo 1500 iki 3000 litų.
Beje, pusė autovežimių registracijos mokesčių likdavo savivaldos įstaigoje, kita pusė keliaudavo į valstybės iždą.
Nors, nuo 1931 metų liepos 1 d. autovežimių registracijos mokesčiai buvo sumažinti maždaug 15-20%, vis tik, važinėjimas automobiliu, arba jo naudojimas verslo tikslais, tuo metu buvo palyginti brangus malonumas. Populiariausia būdavo registruoti automobilį ar motociklą tik šiltajam metų sezonui, nes įstatymas numatė ne tik metinį, bet ir trumpesnį laiko tarpą. Įmokant pusmetinį mokestį buvo imama 60%, o įmokant už du mėnesius – 25% metinio mokesčio.

Retas kuris autovežio savininkas išsipirkdavo registracijos leidimą ištisiems metams, nes tai buvo labai brangu ir nepraktiška. Bėda ta, kad ne tik tuometinėje Biržų apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje dauguma automobilių buvo atvirais „Touring“ stiliaus kėbulais, dar kitaip vadinamais „Torpedomis“. Tokio tipo automobiliai turėdavo atlenkiamą medžiaginį stogą, kuris dengdavo tik automobilio viršų bei galą, bet nedengdavo šonų. Taigi, būtų menkas malonumas važiuoti žiemos bekele, pustant pūgai ir spaudžiant tikram lietuviškam šaltukui…

 

Pirmoji moteris vairuotoja. Autovežimių kainos

Nemanykite, kad moterys tarpukario Lietuvoje buvo beteisės ar kaip kitaip ignoruojamos ir skriaudžiamos. Jokiu būdu! Tą patvirtina ne tik 1927 metų Biržų apskrities susiekimo priemonių registracijos sąrašas, bet ir išlikusi istorinė nuotrauka, kurioje automobilį su keleiviais vairuoja moteris – grafienė Matilda de Šuazel Guffie . Beje, grafienės turėtam vokiškam automobiliui Adler dar 1926-ais metais buvo išduota registracijos lentelė su numeriu 1228 ir jo savininku nurodytas grafas. O jau 1927-ais metais, automobilio savininke ir vairuotoja įrašyta grafienė. Taigi, pagal 1927 m. Biržų apskrities automobilių registracijos sąrašus, Matilda de Šuazel-Guffie iš Papilio dvaro buvo pirmoji dokumentaliai įvardyta moteris – automobilio savininkė ir vairuotoja Biržų apskrityje.

Tiesa, reikėtų paminėti ir pasvalietę Emą Adomaitienę, kuri su Steponu Kazėnu 1925-ų metų registracijos sąraše nurodyti, kaip automobilio Ford bendrasavininkai. Tik va, prie šių ponų pavardžių dokumente randame prierašą, kuriame įvardintas ir jų šoferis – Petras Valavičius. Vadinasi, jie patys nevairavo savo automobilio, o samdėsi vairuotoją.

Sekanti moteriška pavardė susieta su 1928 metų gamybos Chevrolet automobiliu, kuris 1929-ais metais buvo registruotas Onos Kairienės, gyvenančios Krinčino miestelyje, vardu. Nežinia, ar ši ponia pati vairavo automobilį, ar samdėsi vairuotoją, bet registracijos byloje nurodyta, kad savo 4 cilindrų automobilį naudojo verslo reikalams ir jo tuometinė vertė buvo 10 000 litų. Amerikoje tokios markės naujut naujutėlis automobilis kainavo apie 700 JAV dolerių ir pagal tuometinį lito ir dolerio kursą, tai atitiko maždaug 7000 litų.

O jau 1934 metų registracijos sąraše randame ir dar vienos moteriškės – Elviros Kraftienės pavardę iš Nemunėlio Radviliškio valsčiaus, Mažpanemunės dvaro. Ši ponia 1932-ais metais nusipirko 1928 m. gamybos sunkvežimį Chevrolet ir naudojo jį „ūkio reikalams“. Registracijoje nurodyta ir sunkvežimio kaina – 3000 litų. Brangu tai ar pigu? Palyginimui – aukštos kvalifikacijos darbininkas tuo metu uždirbdavo maždaug 1 litą į valandą, padieniui darbininkui ūkininkas mokėdavo apie 5 litus į dieną, na o mokytojo mėnesinis atlyginimas buvo apie 500 litų.

Jeigu, dėl šių dviejų ponių automobilių kainų dar galima pasiginčyti, tai fakto, kad visų likusių Biržų, Pasvalio, Vabalninko, Krinčino ir Joniškėlio šoferių nosis nušluostė Papilio dvaro aristokratas Gabrielius de Šuazel Guffie, nepaneigsi! Grafo amerikietiškas automobilis Buick, pagamintas 1928 metais, registracijoje buvo įvertintas net 24 637 litais. Beje, šis šešių cilindrų autovežimis, kartu su pasvaliečio Hiršos Zundeliovičiaus 1927 m. gamybos automobiliu Essex, buvo galingiausi Biržų apskrityje. Visi likusieji automobiliai turėjo silpnesnius 4 cilindrų variklius. Kaip nebūtų keista, visi 1931m. apskrityje registruoti automobiliai buvo amerikietiški – pagaminti JAV, arba surinkti Europoje iš JAV atvežtinių detalių. Mat, išradingi amerikonai, artėjant Didžiąjai ekonominei krizei (1931-1935), automobilių gamybą ir pardavimą plėtė kur tik galėjo. Netgi į Europos šalis, garsėjančias savo nacionalinių automobilių pramone. Beje, dėl amerikietiškos technikos dominavimo Biržų apskritis nebuvo išskirtinė, nes visos prieškarinės Lietuvos keliais didesne dalimi riedėjo ne europietiški, bet amerikietiški automobiliai. Tą lėmė ne tik užjūrio “autovežimių” patikimumas ir paprastumas, bet ir jų kaina. Vis tik amerikietiški automobiliai buvo žymiai pigesni už Europos šalyse pagamintus analogus. Ir tai ženkliai veikė eilinio Lietuvos pirkėjo pasirinkimą.

 

Takso motorai

Pirmąsias užuominas apie taksi automobilius Biržų apskrityje randame 1928 m. Biržų apskrities „autovežimių“ registracijoje. Joje rašoma, kad Pasvalio valsčiuje buvo registruoti du atviro kėbulo „takso motorai“: Antano Petkevičiaus, iš Čižiškių kaimo, Ford-as ir Juozo Kalpoko, iš Pasvalio miestelio, Chevrolet-as.

Vėlesnių metų registracijos bylose taksi automobiliai nebeišskiriami ir nebeįvardinami, kaip  „takso motorai“, bet nurodomi, kaip „automobiliai verslo reikalams“. Taigi, automobilio savininkas, išsipirkęs verslo registracijos leidimą, savo „autovežimiu“ turėjo teisę užsiimti įvairiapuse veikla: teikti pavežėjimo paslaugas, naudoti savo ūkyje ir t.t. Suprantama, jog verslo reikalams naudojamo automobilio metinė registracija kainuodavo žymiai brangiau, negu automobilio, naudojamo „savo reikalams“.

Prie pirmųjų Biržų taksistų reikėtų priskirti ir Miežiūną Karolį, gyvenusį Biržuose, Malūno gatvėje Nr. 10. Šis vyrukas, 1928 m. gegužės 7 dieną laikraštyje „Biržų žinios“ išspausdintu skelbimu, maloniai kvietė pasivažinėjimams ir tolimesnėms kelionėms užsisakyti jo vairuojamą Ford automobilį.

Beje, žymiausiu Biržų taksistu tarpukario metais, ko gero, buvo visų galų meistras Povilas Čygas. Pirmąjį Forduką, atviru torpedos stiliaus kėbulu, įsigijęs 1928 m., jis dar kuklinosi. O jau 1930 m., Šiauliuose iš Ford Fordson atstovybės nusipirkęs naujutėlaitį Fordą sedano kėbulu, apie savo taksi  paslaugas pradėjo skelbtis „Biržų žiniose“. Kiek žinoma, taksisto darbą ponas Povilas su pertraukomis dirbo iki pat sovietų atėjimo, iki jo automobilio nacionalizavimo.

 

Motorinas. Kas tai?

Ar tai kaip nors susiję su motoriniu dviračiu? O gal tai naujos kartos variklio, pretenduojančio išspręsti visas gamtosaugos problemas, pavadinimas? Nežinote? Nenusiminkite, nes to pilnai nežino net techniką išmanantys specialistai ir ekspertai. Taigi, skaitykite ir sužinosite, kaip tarpukario Lietuvoje atsirado šis keistas darinys, kokios buvo jo atsiradimo priežastys ir kiek tai buvo naudinga, ar žalinga Lietuvos ekonomikai.

Vienas keisčiausių tarpukario Lietuvos įstatymų buvo priimtas 1935 m. ir įsigaliojo 1936 m. kovo 31-ą dieną. Tuomet, Respublikos Prezidento A. Smetonos ir Ministero Pirmininko J. Tubelio pasirašytu įstatymu „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti“ Lietuvoje, galima sakyti, buvo nutraukta prekyba grynu benzinu. Mat nuo šio įstatymo įgyvendinimo dienos, kiekvienas autovežimio vairuotojas į savo transporto priemonių talpas jau pildavosi ne benziną, bet benzino ir spirito mišinį, vadinamą „motorinu“.

Pagal 1936 m. vyriausybės išleistas „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisykles“, motoriną sudarė 75% benzino ir 25% dehidruoto bei denatūruoto spirito mišinys. Tokiu santykiu buvo skiedžiamas ne tik benzinas, bet ir „…benzolas, gazolis ir kitos skystos degamos medžiagos, vartojamos susisiekimo priemonių varikliams varyti…“. Vienu žodžiu, nuo 1936 m. prasidėjo Lietuvos vairuotojų vargai, kurie pasireikšdavo ne tik transporto priemonės ženkliu kuro sąnaudų padidėjimu, bet ir variklio galios sumažėjimu bei dažnais kuro sistemos gedimais. Kaip rašė to meto spauda, pastovus motorino naudojimas pasireiškė žalingų veiksnių seka, iš kurių pagrindinis – pabrangusi automobilio eksploatacija, sumažėjęs variklio ir kuro sistemos efektyvumas bei ilgaamžiškumas. Dar viena ne mažiau svarbi detalė – kuro sudėtyje esantis spiritas, patekęs ant automobilio ar motociklo kėbulo paviršiaus, chemiškai reaguodavo su dažais, pažeisdamas paviršinį jų sluoksnį.

Taigi, kodėl ir kuriam galui buvo priimtas toks keistas vyriausybės sprendimas? Jeigu manysite, kad šis įstatymas buvo skirtas kovai su transporto tarša ar kokiam kitam aplinkosaugos tikslui, būsite neteisūs. Pirmiausia, šiuo veiksmu buvo siekta finansiškai paremti spirito gamintojus ir grūdų bei bulvių augintojus. Antrasis tikslas – skiedžiant benziną spiritu, buvo siekiama atpiginti autovežimių kurą. Tik gaila, kad to padaryti nepavyko ir netgi buvo pasiektas atvirkštinis rezultatas. Dėl pabrangusio spirito gryninimo ir kuro skiedimo kaštų, motorino kaina netrukus pralenkė benzino kainą. Ir jeigu prieš įstatymo įvedimą benzino litras kainavo 93 centus, tai jau įstatymo veikimo metu, motorino litras degalinėse buvo parduodamas už 98 centus. Tiesa, reikėtų paminėti, kad grynas benzinas niekur nedingo, tik jį naudoti buvo galima išskirtinais tikslais ir su išlygomis, kurias pagal pateiktą prašymą nustatydavo Mokesčių departamentas.

Be to, nuo šio įstatymo laikymosi buvo atleistos valdžios, diplomatinio korpuso, kariuomenės, gaisrinės, greitosios pagalbos ir kitų spec. tarnybų mašinos. Visi kiti eismo dalyviai privalėjo laikytis įstatymo nuorodų, o Mokesčių departamento ir policijos pareigūnai netgi turėjo teisę tikrinti visas pasirinktas transporto priemones, paimant kuro pavyzdžius ir testuojant juos specialiais reagentais.

Ir taip tęsėsi net tris metus, iki tol, kol 1939 m. liepos 22 d. „Vyriausybės žiniose“ Nr.654 buvo paviešintas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įstatymo panaikinimas“, kuris skelbė, kad nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. vienas iš keisčiausių Lietuvos įstatymų nustoja galios ir šalies autovežimių vairuotojai grįžta prie tradicinio kuro – benzino naudojimo.

Viskas gal taip ir būtų įvykę, jeigu ne rugsėjo 1 dieną prasidėjęs II-asis Pasaulinis karas. Netrukus, rugsėjo 5 d. valstybės Prezidentas reaguodamas į sudėtingą politinę ir ekonominę situaciją, paskelbė „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą“, kuriuo finansų ministrui buvo suteikta išskirtinė teisė „leisti įsakymus“.

Na, o vienas iš pirmųjų ministro pasirašytų įsakymų – rugsėjo 14 d. paskelbtas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įsakymas“, kuris įsigaliojo nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. Kitaip sakant, šiuo įsakymu buvo pratęstas motorino naudojimo įstatymas, o kartu su  juo, dar ir pakeistos spirito skiedimo taisyklės: šiltuoju sezono metu spirito kiekis benzine turėjo sudaryti 30%, o šaltuoju – 25%. Tiesa, jau 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytu taisyklių pakeitimu, vėl buvo grįžta prie 25% mišinio koncentracijos.

Taigi, prasidėjus Vokietijos – Lenkijos karui (II-am Pasauliniam karui) ir šalyje trūkstant ne tik iškastinio kuro, bet ir elementarių pramoninių prekių, niekam nė į galvą nešovė mintis apie grįžimą prie gryno benzino naudojimo. Atvirkščiai, taupant kuro išteklius, buvo trumpinami ir atšaukiami autobusų bei traukinių maršrutai, normuojamas kuro išdavimas valstybiniam transportui ir pramoninėms įmonėms.  O rugsėjo 7 d. potvarkiu, Finansų ministras paskelbė dar griežtesnį įsakymą, kuriuo įmonėms, įstaigoms, ūkininkams ir gyventojams žibalas bei „gazolis“ buvo parduodamas tik pagal specialiuosius leidimus, kuriuos išduodavo vietos policija. Lygiai tokios pačios taisyklės buvo taikomos ir motorino bei benzino pardavimui valstybiniam ir specialiajam transportui, taksi, sunkvežimiams bei autobusams. O kas įdomiausia, šiuo įsaku ministras, su menkomis išlygomis, visiškai uždraudė „…pardavinėti benziną ir motoriną privačių lengvųjų automobilių ir motociklų laikytojams…“.  Už šio įsako nesilaikymą buvo griežtai baudžiama, o jo vykdymą prižiūrėjo Kainų Tvarkytojo įstaiga. Baudžiama buvo ne tik už tai bet ir už parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų kėlimą. Ir netgi, už didesnio kiekio prekių įsigijimą. Didžiausias baudos dydis už žibalo, gazolio, benzino ir motorino prekybos taisyklių nesilaikymą – 100 tūktančių litų, o už kainų priežiūros įstatymo pažeidimą – 15 tūkstančių litų.

Sumažėjus krovinių ir keleivių pervežimui automobiliais ir į rinką grįžus arkliniam transportui, pakilo pervežimų įkainiai, o tai daryti buvo draudžiama. Taigi, 1939-09-14 Lietuvos žiniose pasirodęs Kainų Tvarkytojo prašymas jau nieko nenustebino: „…skysto kuro taupymui buvo susiaurintas auto sunkvežimių susisiekimas. Naudodamiesi ta proga autosunkvežimių savininkai ir vežėjai arkliais pradėjo imti didesnį atlyginimą už prekių išvežiojimą. Piliečiai, patyrę kad autovežimių savininkai bei vežėjai arkliais kelia atlyginimus už prekių išvežiojimą, prašome apie tai pranešti Kainų Tvarkytojui…“.

Jau kitame, 1939-09-16 Lietuvos žinių numeryje raginama taupyti ne tik kurą, bet ir žvakes. „…tuo reikalu Kainų Tvarkytojas kreipėsi į katalikų ir žydų dvasiškiją, prašydamas paraginti savo tikinčiuosius, kad jie taupytų žvakes…“.

Taigi, taupoma buvo visur ir visame kame. Ir žinoma, trijų metų motorino panaudojimo ir skiedimo patirtis buvo tik į naudą šalies pramonei ir ūkiui. Tiksliau, platesnis denatūruoto spirito panaudojimas, kuris taikos metu buvo laikomas nereikalinga keistenybe, karo metu tapo išganinga būtinybe. Spiritu buvo skiedžiamas ne tik skystas kuras, naudojamas pramonėje, bet netgi buvo svarstoma apie platesnį jo pritaikymą kasdieninėje buityje. Net žibalinėse lempose ir viryklėse buvo siūloma naudoti ne žibalą, o spiritą. Gal taip ir būtų atsitikę, jei ne tai, kad litras spirito kainavo 2 litus, o žibalo – tik 33 centus.

Taigi, motorinas, kaip pagrindinė kuro rūšis, pradėjęs savo gyvavimą Lietuvoje 1936 m. kovo 31 dieną liko Lietuvoje iki pat Nepriklausomybės praradimo, iki pat 1940 m. Sovietų okupacijos. Paskutinį kartą Nepriklausomoje Lietuvoje motorinas paminimas 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytame „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisyklių pakeitime“.

ĮDOMŪS FAKTAI IR ISTORIJOS:

Grafų de Šuazel-Guffie automobiliai

Pavarčius 1928 -1934 Biržų apskrities „autovežimių“ registracijos bylas, į akis krenta vienas įdomus faktas. Daugelyje įrašų prie automobilių ir motociklų savininkų pavardžių yra nurodyti išskirtiniai asmens požymiai: pulkininkas leitenantas V. Michalauskas, kunigas Prajalgauskas Henrikas, kunigas Vladas Kupstas, kunigas Šimonėlis Jurgis, Biržų apskrities viršininkas Rozmanas Vladas, kunigas Jakubėnas Povilas bei grafas Gabrielius de Šuazel Guffie. Na, žinoma, kunigais ir kariškiais mūsų nenustebinsi, bet kad nepriklausomoje Lietuvoje ir dar Biržų apskrityje paminėtas grafo titulas, kai jau tokie oficialiai neegzistavo – kažkas nepaprasto. Nesiimsiu spręsti apie šios asmenybės nuopelnus Biržų kraštui, bet tik konstatuosiu tai, kad grafų de Šuazel-Guffie automobilis „Adler“ turbūt yra vienas iš nedaugelio Biržų krašto automobilių, kurio nuotrauka yra išlikusi ir identifikuota. Beje, pirmojoje šio automobilio registracijoje, kuri įvyko 1926-ais metais, automobilio savininku įvardijamas pats grafas, o jau 1927-ais metais – grafienė Matilda de Šuazel-Guffie. Automobiliui buvo išduota registracijos lentelė su Biržų apskrities 1228 numeriu.

Kaip nurodo 1928 m. Biržų apskrities “autovežimų” registracija, grafai Šuazeliai vokišką keturių cilindrų, 6 sėdimų vietų automobilį „Adler PS“ įsigijo 1924 metais. Automobilio pagaminimo metai – nenurodyti ir sunku būtų juos atspėti, nes kompanija „Adler“ automobilių modelius „PS“ su 4 cilindrų varikliais gamino 1921-1928 m. laiko tarpe. Bet viską pakeitė gauta p. Čėrkos nuotrauka, kurią atsiuntė gerb. Edita Landsbergienė. Joje nupaveiksluotas nežinomas automobilis ir spėjama, kad už jo vairo – grafienė Matilda de Šuazel-Guffie. O, šio fakto patvirtinimui tereikėjo nustatyti automobilio markę bei modelį ir … tai padaryti pavyko! Taigi, šioje nuotraukoje, kaip ir paminėta 1929-1929 m. Biržų apskrities automobilių registracijos įrašuose, nufotografuotas automobilis Adler 9-24, 9-30 PS, pagamintas 1921-1923 metais, tuo metu priklausęs grafams de Šuazel Guffie.

Ar tai buvo pirmasis grafų įsigytas “autovežimis” – neaišku. Bet sekantį automobilį šie aristokratai įsigijo 1930 m. ir tai buvo 1928 m. gamybos Buick Sedan 5 vietų amerikietiškas auto su 6 cilindrų varikliu. Tais laikais tai buvo vienas prabangiausių automobilių ne tik Biržų apskrityje, bet ir Lietuvoje. Registracijos žurnale netgi yra nurodyta jo kaina – 24 637 litų. Ar tai buvo antras ir paskutinis?  O gal tai tik – eilinis automobilis? Nežinoma. Ieškosime toliau…

 

Tragiškas įvykis Biržuose

Dar vienas įdomus įvykis apie Biržų transportą buvo užfiksuotas 1930 m. birželio 14 d. „Lietuvos aido“ Nr. 133 laikraštyje. Straipsnyje juodžiausiomis spalvomis nupiešta Biržų kasdienybė: miestelėnų girtuoklystės, nežabotų arklių bei dviratininkų važinėjimas šaligatviais ir „visu smarkumu“ lakstantys automobiliai. Toliau aprašomas tragiškas atsitikimas, kurio metu, nežabotas arklys, pasibaidęs greitai lekiančio „dvarininko“ Variakojo automobilio, užmušė mergaitę. Birželio 22 d. „Biržų žinių“ laikraštis dalinai paneigia neteisingus kaltinimus ir teigia, kad Biržuose išgeriama ne daugiau kaip ir kitose Lietuvos vietose, o važinėti nežabotais arkliais įstatymai nedraudžia. Be to, Biržuose esamu laiku, „…dar nebuvo pastebėtas nei vienas automobilis per greitai važiuojąs“.

Toliau teigiama, kad arklys pasibaidė ne Petro Variakojo, bet Povilo Čygo automobilio, kuris važiavo ne „…visu greitumu, bet tokiu greitumu, kokiu leidžiama mieste važinėti“. Nuo savęs pridėsiu, kad šiame straipsnyje minimi du žymūs Biržų m. piliečiai: Astravo dvaro valdytojas ir eilės bendrovių savininkas agronomas Petras Variakojis, bei Povilas Čygas –  fotografas, taksistas, mechanikas, verslininkas ir Astravo liūtų vežėjas į Kauno Karo muziejų.

Beje, dar šiek tiek dėl važinėjimo nepažabotais arkliais. Jeigu tuo metu tai buvo ne nusižengimas, tai jau pagal 1938 m. vidaus reikalų ministro S. Leono išleistas „Judėjimo tvarkai nusižengusiems vietoje bausti taisykles“, už važinėjimą ar jodinėjimą su nepažabotais arkliais buvo baudžiama vieno lito bauda.

 

Pirmasis teroristinis išpuolis Biržų apskrityje

Kaip nebūtų keista, bet į Biržų apskrities transporto istoriją pateko ne tik apsukrūs to meto biznieriai, „šoferiai“ ar mechanikai, bet netgi ir girtutėlis girininkas…

Ir štai kaip viskas nutiko. 1926-ų metų rugsėjo 27 dieną, iš Biržų miesto, Papilio link važiavusiame autobuse kilo nemaža sumaištis. Mat, prie Parovėjos kaimo, šis autobusas buvo apšaudytas arklį vadelėjusio važnyčiotojo. Pasirodo, vežimaitį tempiančiam arkliukui labai nepatiko autobuso burzgimas, o gal ir jame sėdintys keleiviai ir šis, paprasčiausiai – pasibaidė. Baisiausiai perpykęs žirgelio savininkas, kuris pasirodė besąs Biržų girininkijos vyr. eigulys V. Dlugoborskis, kaip mat išsitraukė legaliai laikomą „brauningą“ ir pradėjo tikrą karą su geležine mitine būtybe – autobusu.

Kadangi, autovežimio keleivius nemaloniai nustebino į autobuso stogą zvimbiančios kulkos, jie garsiai šaukdami paprašė „šoferio“ sustoti. Priverstinai stabtelėjus, šaudymas laikinai nutilo ir bematant prasidėjo sunkios „derybos“ tarp autobusą vairavusio asmens ir arkliuko savininko. Visa bėda, kad šios keleivinės vairuotojas, ko gero, buvo prastas diplomatas. Mat, į donkichotiškus V. Dlugoborskio reikalavimus atlyginti pabaidytam arkliui padarytą žalą, nelauktai atsakė savo asmeninio revolverio viešu pademonstravimu. Ir vos tik per plauką nekilusio tarpusavio susišaudymo pavyko išvengti dėka vieno garbaus keleivio, kuris, pasirodo, buvo tos pačios Biržų girininkijos girininkas ir eigulio V. Dlugoborskio netiesioginis viršininkas.

Taigi, šis „pasažiras“ šiaip ne taip apramino įsisiautėjusį girtutėlį savo kolegą iš Iškonių kaimo ir autobusas tęsė savo kelionę toliau. Beje, arkliukui visa tai nė kiek nerūpėjo! Klausydamasis nuvažiuojančio autobuso tarškėjimo, jis net nenutuokė, kad tapo pirmojo biržietiško ginkluoto „teroristinio išpuolio“ priežastimi ir tokiu būdu pateko į Biržų apskrities transporto istoriją…

Visas šis įvykis, su intriguojančia antrašte „Karingas eigulys“, buvo paviešintas 1926 metų laikraštyje „Biržų žinios“ Nr. 35 (178).

 

Dr. Jonas Šliūpas

Bevartant 1921-ų metų Biržų apskrities, o tiksliau – tuometinės  Biržų-Pasvalio apskrities automobilių registracijos dokumentus, netyčia akimis užkliudžiau žinomą pavardę. Mano nuostabą pakeitė žingeidumas, kuris privertė pasidomėti šio asmens sąsaja su Biržais ir su apskrities automobilių istorija.

Mat, ši istorinė asmenybė turėjo automobilį. Galima sakyti, kad buvo vienas iš pirmųjų registruotų Pasvalio-Biržų apskrities automobilininkų. Norėdamas tai patvirtinti, puoliau šuoliuoti visais įmanomais interneto šaltiniais. Ir tikrai, duomenys sutapo! O tiksliau, juos patvirtino Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo darbuotojai, mano prašymu suradę atitinkamus istorinius dokumentus, vieną iš kurių ir publikuoju.

Taigi, šis žymus žmogus – Daktaras Jonas Šliūpas (1861- 1944) Lietuvos politikos, visuomenės, kultūros veikėjas, filosofas, aušrininkas, gydytojas, 1921-1922 m. Biržų gimnazijoje dėstęs lietuvių kalbą, pasaulinę literatūrą ir higieną.

O dabar jau ir apie automobilius. Tiksliau, apie J. Šliūpo forduką, kuris Pasvalio-Biržų apskrities „susisiekimo įrankių“ sąraše buvo užregistruotas antruoju numeriu. Beje, pirmuoju įrašytas Marijonas Chodakauskas, Vitartų dvaro savininkas. Taigi, J. Šliūpas 1921 m. lapkričio 28 d. parašęs prašymą apskrities viršininkui, jau po dviejų dienų – lapkričio 30 d. gauna automobilio registracijos lentelę (valstybinį numerį), ant kurios puikuojasi skaičius 1202. Priminsiu tik, kad pačiuose pirmuosiuose tarpukario Lietuvos transporto registracijos numeriuose raidžių dar nebuvo, buvo tik skaitmenys. Biržų-Pasvalio apskrities „autovežimių“ registracija prasidėjo numeriu 1201. Lentelė, su ant jos užrašytu numeriu, buvo išduodama kalendoriniams metams ir nepratęsus ar neprasitęsus registracijos, numeruotą lentelę reikėdavo gražinti.  Taigi, daktarui Šliūpui išsikrausčius gyventi ir dirbti į Šiaulius, jo Ford automobilio numeris 1202 atiteko biržiečio Juozo Kurlinsko retam automobiliui „Fafnir“.

 

Už pateiktus dokumentus, informaciją  ir istorines nuotraukas dėkoju senovinės technikos istorikui Ričardui Žičkui, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Biržų krašto muziejui „Sėla“, Inai Čygaitei-Nicewander, Snieguolei Kubiliūtei, Editai Lansbergienei ir Vytui Juškai.

– Egidijus Einoris