Biržų apskritis

Vyresni turbūt žino, o jaunimui reikėtų priminti, kad tarpukario biržiečių „šoferiai“ turėjo daug daugiau erdvės ir ploto, negu šių dienų automobilistai. Mat tada Biržų apskričiai priklausė ne tik dabartinė Biržų, bet ir didžioji Pasvalio rajono teritorijos dalis. Biržams priklausė ne tik Vabalninkas, Papilys, Saločiai, Nemunėlio Radviliškis, bet ir Pasvalys, Joniškėlis, Krinčinas. Taigi, buvo kur prasisukt ir palakstyt!

Na, jeigu jau prakalbome apie apskrities ribas, tai reikėtų užsiminti ir apie šios teritorijos gyventojų skaičių. Pagal 1924 m.  Lietuvos „Statistikos biuletenį“, kuris buvo paskelbtas „Biržų žinių“ laikraštyje, daugiausia –  net 5 315 gyventojų buvo suskaičiuota Biržuose. Pasvalyje tuo metu gyveno 2 211 žmonės. Didžiausias valsčius apskrityje buvo Vabalninko valsčius, turėjęs 15 614 gyventojų. Biržų valsčiuje gyveno 12 961 gyventojas.

Nors ir gyventojų gausumu Pasvalys tuo metu stipriai nusileido Biržams, bet visais kitais atžvilgiais manėsi esąs žymiai pranašesnis. Nematoma kova tarp Biržų ir Pasvalio vyko ne tik dėl alaus stiprumo ar merginų gražumo, bet ir dėl regioninės lyderystės.

Pagrindinis konfliktas užvirÄ— 1919 m. liepos 1 d., kai Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona pasiraÅ¡Ä— įstatymÄ… dÄ—l Pasvalio apskrities steigimo su apskrities centru Pasvalyje. Žinoma, prie Pasvalio prijungiant ir Biržų apylinkes. Tai buvo nekokia žinia biržiečiams, bet džiugi ir laukta pasvaliečiams, tik… deja, neilgai jie tuo džiaugÄ—si. Jau po trijų mÄ—nesių Å¡alies prezidentas ir tuometinis ministras pirmininkas (buvÄ™s biržietis) E. Galvanauskas iÅ¡leidžia įstatymo papildymÄ…, kuriame nurodoma, kad apskrities centras perkeliamas į Biržus ir apskritis pervardijama iÅ¡ Pasvalio į Biržų. Didžiai įžeisti atkaklÅ«s pasvaliečiai nepasiduoda ir nekreipia jokio dÄ—mesio nei į šį, nei į naujÄ… 1920 m. gruodžio 30 d. paskelbtÄ… vidaus reikalų „ministerio“ įsakymÄ…, kuriame primygtinai liepiama visiems apskrities valdininkams tučtuojau kraustytis į Biržus. Taigi, kova tarp Biržų ir Pasvalio miestų, dÄ—l regioninÄ—s lyderystÄ—s, tÄ™sÄ—si net kelerius metus ir tuo pereinamuoju laikotarpiu apskrities pavadinimas dokumentuose buvo įvardijamas neįprastai – Biržų-Pasvalio, arba Pasvalio-Biržų. Ir tik 1924 m. gruodyje, visoms apskrities įstaigoms pagaliau persikÄ—lus į Biržus, valdininkų darbas galutinai susinormalizavo ir nuo tada, tiksliau – nuo 1924 metų jau randame nuveiktus rimtesnius darbus transporto registracijos srityje. Kaip ne keista, tuometinÄ—s Lietuvos apskritys iÅ¡ vyriausybÄ—s gaudavo transporto duomenų pateikimo reikalavimus, bet kaip ir kokiu bÅ«du  registruojamus duomenis rinkti bei juos įforminti, nurodymų iÅ¡ aukščiau nebuvo. Ir tik atskirų valdininkų asmeninÄ—s iniciatyvos dÄ—ka, mokykline liniuote buvo braižomos lentelÄ—s, į jas suraÅ¡omos pavardÄ—s bei technikos pavadinimai ir tokiu bÅ«du renkami apskričių „autovežimių“ statistiniai duomenys.

Biržų-Pasvalio apskrities automobilių, „motocikletų“ ir dviračių pirmieji mokesčiai
Na, o kad Biržų-Pasvalio apskrityje transporto registracija vyko ir iki 1924 metų, įrodo Biržų-Pasvalio apskrities valdybos pirmininko M. Mažuikos 1922 m. išleistas įsakymas Nr. 5. Šiuo potvarkiu buvo skelbiama, kad kiekvienas automobilio, „motocikleto“ ar dviračio savininkas privalo juos įregistruoti apskrities valdyboje ir iki 1922 m. gegužės 20 d. susimokėti nustatytą metinį mokestį: automobiliams – 5 000 auksinų, „motocikletams“ – 500, o dviračiams – 30 auksinų.

Ir kad bÅ«tų tikriau, pabaigoje Å¡io įsakymo buvo deklaruotas grÄ—smingas grasinimas: „Prasikaltusieji prieÅ¡ šį įstatymÄ… Apskrities Valdybos administratyviu bÅ«du bus baudžiami iki 1 000 auksinų”. Dar reikÄ—tų paaiÅ¡kinti, kad auksinas – pereinamasis Lietuvos Respublikos laikinasis popierinis pinigas, kursavÄ™s 1919–1922 m., kurį pakeitÄ— litas. 1922-ųjų spalio 2-Ä…jÄ… auksinai, buvo pradÄ—ti keisti į litus, už 175 auksinus mokant vienÄ… litÄ….

Apskrities susisiekimo priemonÄ—s
Taigi, pradÄ—sime nuo pirmo, mums žinomo, ranka sugrafuoto ir raÅ¡yto  „Biržų apskrities susisiekimo priemonių“ registracijos sÄ…raÅ¡o, kuris buvo sudarytas 1925 m. Jame, kaip ir visoje tarpukario Lietuvoje, vyravo amerikietiÅ¡ki Ford gamybos automobiliai. IÅ¡imtis – retas vokiÅ¡kas Fafnir kompanijos automobilis, priklausÄ™s biržiečiui Kurlinskui Juozui. Kelintų metų gamybos ir kokie Å¡io automobilio techniniai duomenys, sÄ…raÅ¡e nenurodyta. Mat, jame – tik septynios grafos, kuriose iÅ¡vardintas registracijos eilÄ—s numeris, susisiekimo priemonei iÅ¡duotos registracijos lentelÄ—s numeris, susisiekimo priemonÄ—s pavadinimas, savininko pavardÄ— bei vardas, gyvenamoji vieta, leidimo galiojimo laikas ir pastabos.

Tų metų Biržų apskrityje išduotos automobilių ir motociklų registracijos lentelės prasidėjo 1201 numeriu ir baigėsi 1226 -uoju. Numerio ženkle nebuvo raidžių, buvo vien tik skaitmenys.
1925 m. apskrities registracijos sąrašo rekordininku galima įvardinti Astravo dvaro valdytoją Petrą Variakojį. Jo vardu buvo registruoti net du lengvieji automobiliai Ford ir to paties gamintojo autobusas. O jeigu dar prie jų pridėtume 1923 m. pagamintą ir tais pačiais metais įsigytą traktorių Benz, tai p. Variakojis taptų absoliučiu Biržų apskrities tarpukario technikos lyderiu!

Taigi, 1925 m. sąraše buvo užregistruota 13 automobilių (iš jų 2 autobusai) ir 10 motociklų. Toks pat Biržų apskrities transporto priemonių skaičius yra randamas ir 1925 m. vyriausybės pateiktoje statistikoje. O jau 1926 m. vyriausybės publikuojamose žiniose, Biržų apskritis pažymėta ženkliu lengvųjų automobilių sumažėjimu, nes tais metais registruoti buvo tik 6 lengvieji automobiliai. Kodėl taip nutiko, galima tik spėlioti. Gali būti, kad koks nors vienas kitas „autovežimis“, dėl šeimininko pinigų stygiaus, ar techninių gedimų, tuo laiko tarpu oficialiai registruotas nebuvo ir viešajame eisme nedalyvavo.

Toliau einančioje statistikoje Biržų apskrities transporto skaičiai atrodo taip:
1927 m. registruota autobusų – 1, lengvųjų automobilių – 17, motociklų – 4 vnt.;
1928 m. autobusų – 2, lengvųjų automobilių – 21, motociklų – 6 vnt.;
1929 m. registruota autobusų – 2, lengvųjų automobilių – 21, motociklų – 4 vnt.
Pavartykime detalesnį ir jau daugiau informacijos apimantį 1931 m. lengvųjų „autovežimių“ registracijos sąrašą, kuris galiojo nuo balandžio 30 d. iki liepos 1 d. Šiuo laikotarpiu oficialiai buvo registruoti 22 automobiliai. Beje, autobusų, motociklų ir traktorių registraciją bei žinomesnius jų savininkus apžvelgsime atskirai.

Registracija ir numeriai
Iki pat 1929 m. Lietuvoje nebuvo vieningos autotransporto registracijos sistemos ir kiekviena apskritis tai darydavo savaip. Nors pirmosios kelių kelių eismo taisyklės – „Taisyklės apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“ – pasirodė 1920-aisiais.

Pirmasis įstatymas, Lietuvoje reguliuojantis automobilių ir motociklų apmokestinimą bei registraciją buvo priimtas 1924 m., o 1929 m. išleistas „Sauskeliais naudotis įstatymas“ papildė jį, šiek tiek padidindamas kelių naudojimo mokestį ir detaliau paaiškindamas registracijos numerių išdavimo taisykles. Pagal šį teisės aktą, Biržų apskrities transporto priemonės buvo ženklinamos apskrities registracijos numeriais, kurie buvo žymimi raide „B“ kartu su skaitmenimis. Ne išimtis ir mūsų minimi 1931 metai. O jau 1932 m. pasirodęs „Autovežimių įstatymas“ suteikė teisę automobilius ir motociklus registruoti ne tik apskritims, bet ir miestams, kurie buvo apskričių centrai. Todėl, nuo 1933 m. Biržų apskrities transporto priemonės jau būdavo žymimos „Ba“ raidėmis, o Biržų miesto – raide „B“. Numerių lentelėse po raidžių, sekdavo taškas, o po jo eidavo skaitmuo. Registracijos numeriai buvo išduodami slenkančios eilės tvarka. Taigi, galiojo labai paprasta taisyklė – atvyksti pirmas ir gauni pirmą numerį. Registracijos numeriai būdavo išduodami tik vieniems kalendoriniams metams. Tiksliau – tų metų išsipirktam laikotarpiui. Pasibaigus išsipirktam laiko tarpui (registracijai), numerius reikėdavo grąžinti. Beje, transporto priemonės numerius savininkas „pritaisyti“ privalėjo pats, o savivaldybė juos plombuodavo. Su neplombuotais numeriais važinėti buvo draudžiama.

1932 m. „Autovežimių įstatyme“ buvo nurodyti štai tokie apskričių ir pirmaeilių miestų žymėjimai registracijos numerių ženkluose: Alytaus miestas – A, Alytaus apskritis – Aa, Biržų miestas – B, Biržų apskritis – Ba, Kauno miestas – K, Kauno apskritis – Ka, Kėdainių miestas – Km, Kėdainių apskritis – Kd, Klaipėdos kraštas – K.M., Kretingos apskritis – Kr, Marijampolės miestas – M, Marijampolės apskritis – Ma, Mažeikių apskritis – Mž, Panevėžio miestas – P, Panevėžio apskritis – Pa, Raseinių apskritis – Ra, Rokiškio apskritis, Rk, Seinų apskritis – Sa, Šakių apskritis – Šk, Šiaulių miestas – Š, Šiaulių apskritis – Ša, Tauragės apskritis – Tg, Telšių miestas – T, Telšių apskritis – Ta, Trakų apskritis – Tr, Utenos apskritis – Ut, Ukmergės miestas – U, Ukmergės apskritis – Ua, Vilkaviškio miestas – V, Vilkaviškio apskritis – Va, Zarasų apskritis – Za.

Krašto Apsaugos Ministerijai priklaususios transporto priemonės buvo žymimos raidėmis K.A.M. ir po to sekusia numeracija.

Atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, 1940 m. sausio 1 d. buvo pakeisti ir papildyti keleto miestų ir apskričių žymėjimai: Vilniaus miestas – V, Vilniaus apskritis – Va, Švenčionėlių apskritis – Šv, Vilkaviškio miestas- Vl, Vilkaviškio apskritis – Vk.

Betgi, grįžkime atgal į Biržus ir įdėmiau pažvelkime į 1931-ųjų metų Biržų apskrities registracijos žurnalą. Jame pamatysime, kad pirmas į registraciją atvyko ir registracijos numerį „B1“ gavo Biržų apskrities viršininkas Vladas Rozmanas su automobiliu Ford T, pagamintu 1926 m. Grafoje „Kokiam reikalui naudojamas“, įrašyta, kad šis automobilis skirtas „Tarnybos reikalams“. Įvertinus tai, kad automobilio savininkas buvo atleistas nuo mokesčio į valstybės iždą, matome, kad buvo daromos mokestinės išimtys. Pagal 1929 m. „Sauskeliais naudotis įstatymą“ nuo mokesčio būdavo atleidžiamos valstybinių įstaigų, savivaldybių, diplomatinių atstovybių, raudonojo kryžiaus, ugniagesių ir valstybinių įstaigų pareigūnų transporto priemonės.

Specialiosios paskirties automobiliai
Dar vienas nuo mokesčio atleistas automobilis – 1927 m. Ford gamybos dvivietis automobilis, priklausÄ™s Biržų savanorių gaisrininkų draugijai. Paskirtis – „gaisro reikalams“. Jam buvo iÅ¡duotas valstybinis numeris „B14“. SÄ…raÅ¡e nurodyta ir jo kaina – 2000 litų. Beje, pavarčius 1934 metų Biržų apskrities automobilių registracijos bylÄ…, Biržuose randame užregistruotus jau net tris gaisrinius Ford automobilius. Vienas – gaisro reikalams, kitas – keturiolikos vietų gaisrininkų komandos transportavimui, trečiasis –  vandens siurbliui. Å tai kaip per tris metus praturtÄ—jo Biržų ugniagesiai…

Tiesa, apie 1931 metais įsigytÄ… modernų keturiolikos vietų gaisrinį automobilį raÅ¡Ä— ir tuometinis savaitraÅ¡tis „Biržų žinios“. 1931 m. rugpjūčio 2 d. numeryje konstatuota: „…Å¡iomis dienomis Biržų gaisrininkų draugija nusipirko už 10.000 litų sunkvežimio automobilio platformÄ…. Ant platformos bus pastatyta cisterna vandeniui 1500 litrų talpos ir vienas esamų gesinimo motorų, Be to, iÅ¡ abiejų automobilio pusių bus įtaisytos vietos gaisrininkams stovÄ—ti, Tai bus pirmas moderniÅ¡kai įrengtas auto Biržuos, kuriuo nuvykus į gaisro vietÄ… tuojaus galima pradÄ—ti gesinimo darbą“.

Na, o pirmÄ… motorinį siurblį Biržų ugniagesiai įsigijo 1930 m. Kaip raÅ¡Ä— „Biržų žinios“, ta proga, birželio 8 d. prie gaisrinÄ—s depo buvo surengta Å¡ventÄ—, kurioje gaisrininkus sveikino apskrities viÅ¡ininkas Rozmanas, burmistras Klybas ir apskrities valdybos narys Mulokas. „…po parado orkestrui griežiant, gaisrininkų ir visos minios lydimas naujasai motoras buvo nugabentas ant Apaščios tilto, kur visų akivaizdoje buvo daromi bandymai, kas sudarÄ— malonų įspÅ«dį“.

Registracijos forma
Nuo 1928 m. autovežimų registracijos forma buvo standartinė, naudojama visose Lietuvos apskrityse ir buvo suskirstyta į 27 skyrelius, kurie, registruojant transporto priemonę, privalėjo būti užpildyti.

Be elementarių: savininko pavardė ir vardas, gyvenamoji vieta, autovežimo firmos pavadinimas, išduodamas numeris, ratlankių matas, vietų skaičius, kada autovežimas įgytas, kaina, kokiam reikalui naudojamas, kiek kilometrų nuvažiuota ir t.t., buvo ir nelabai suprantamų klausimų.

Vienas iš įdomesnių – sklandiklio eiga ir diametras. Beje, sklandiklis,  išvertus į dabartinę lietuvių kalbą, reiškia stūmoklio pavadinimą. Taigi, sklandiklio eigos ir diametro dydžiai bei variklio cilindrų skaičius buvo naudojami skaičiuojant apmokamas arklio galias, o jau pagal jas buvo mokami autovežimo eksploatacijos mokesčiai.

Dar vienas įdomumas. Prieškarinėje Lietuvoje registruojamas buvo ne automobilio kėbulo (rėmo) numeris, bet variklio numeris. Ir tai buvo daroma ne tik Lietuvoje bei tuometinėse Europos šalyse, bet ir JAV. Dar ir dabar, perkant prieškarinį automobilį Amerikoje, būtina įsitikinti, kad registracijos dokumentuose įrašytas ne variklio, o kėbulo, arba rėmo numeris. Mat parsiplukdžius tokią istorinę nuosavybę į Lietuvą, sunkoka bus įrodyti muitinės pareigūnams tų metų registracijos įdomumus ir subtilybes. Ypatingai tai liečia automobilius, pagamintus iki 1930 m.

Autovežimių patikra
Automobilius, motociklus, sunkvežimius, autobusus ir netgi arklių vežimus savivaldos valdžia ne tik registruodavo, bet ir patikrindavo jų techninį stovį. Pagal 1932 m. „Autovežimių įstatymą“, patikrą atlikdavo komisija, sudaryta iš apskrities ar miesto inžinieriaus, policijos vado ir savivaldybės atstovo. Motociklus ir lengvuosius automobilius tikrindavo kartą metuose, o taksi automobilius, sunkvežimius ir autobusus – du kartus per metus. Patikrą praėjusios transporto priemonės savininkas ne vėliau kaip per tris dienas gaudavo pranešimą susimokėti atitinkamą mokestį valstybės iždui. Tą padarius, transporto priemonė būdavo registruojama ir ne vėliau kaip per tris dienas – išduodami du numerių ženklai ir nustatytos formos leidimas.

Kaip ir kokiu bÅ«du bÅ«davo eksploatuojami „autovežimiai” tikrindavo Vidaus reikalų ministro, vietinÄ—s savivaldybÄ—s ir Susisiekimo ministerijos direktoriaus skirti asmenys, kurie turÄ—davo teisÄ™ „tikrinti susisiekimo ir transporto priemones kiekvienu metu ir bet kurioje vietoje“.

Mokesčiai
Jeigu jau kalbÄ… pradÄ—jome apie mokesčius, tai reikÄ—tų pasakyti, kad tuometinÄ—je Lietuvoje, kaip ir JungtinÄ—je KaralystÄ—je, PrancÅ«zijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Vokietijoje bei daugelyje kitų Europos Å¡alių, transporto priemonių mokestis priklausydavo nuo „arklių“ skaičiaus. Mokestis buvo skaičiuojamas pagal automobilio variklio apmokamų AG – arklio galių skaičių, o dydis priklausydavo dar ir nuo iÅ¡siperkamo laikotarpio. Beje, mokestinis arklio galių skaičius buvo skaičiuojamas ne nuo tikrosios variklio galios, o naudojant paprastÄ… matematinÄ™ formulÄ™, pagrįstÄ… geometriniais cilindro matmenimis ir variklio cilindrų skaičiumi. Dvitakčiui ir keturtakčiui varikliui mokestinÄ—s arklio galios buvo skaičiuojamos pagal skirtingas formules:

Keturtakčiui L = 0,30 i d²s
Dvitakčiui L = 0,45 i d²s

L – mokestinės arklio galios
i – cilindrų skaičius
d – stūmoklio diametras centimetrais
s – stūmoklio eiga metrais

Mokestis tikrai buvo nemažas, nes pagal 1928 m. „Sauskeliais naudotis įstatymą“ asmeniniam naudojimui skirtam lengvajam automobiliui, už kiekvieną arklio jėgą, arbą jos dalį buvo mokama:

1. 1-12 arklio jėgų – po 40 litų per metus
2. 13-15 arklio jėgų – po 60 litų per metus
3. 16 ir daugiau arklio jėgų – po 80 litų per metus

Už lengvuosius automobilius, kurie naudojami verslo reikalams, buvo imama už kiekvieną arklio jėgą, arba jos dalį:

1. 1-12 arklio jėgų – po 60 litų per metus
2. 13-15 arklio jėgų – po 120 litų per metus
3. 16 ir daugiau arklio jėgų – po 160 litų per metus

Taigi, pažiÅ«rÄ—jus į 1931 m. Biržų apskrities registracijos sÄ…raÅ¡us, matysime, kad paprasto forduko su 4 cilindrų varikliu, dviejų mÄ—nesių mokestis buvo 100 litų. Priklausomai nuo paskaičiuotos automobilio variklio mokestinÄ—s galios, metinis registracijos mokestis paplonindavo savininko piniginÄ™ maždaug nuo 400 iki 750 litų. Verslo reikalams naudojamo automobilio metinÄ— registracija kainuodavo žymiai brangiau – tarp 600-900 litų. PusÄ— sumokÄ—to mokesčio likdavo savivaldos įstaigoje, kita pusÄ— keliaudavo į valstybÄ—s iždÄ…. Taigi, pramoginis važinÄ—jimas automobiliu, arba jo naudojimas verslo tikslais tuo metu buvo palyginti brangus malonumas. Populiariausia bÅ«davo registruoti leidimÄ… tik Å¡iltajam metų sezonui, nes įstatymas numatÄ— ne tik metinį, bet ir trumpesnį laiko tarpÄ…. Ä®mokant pusmetinį mokestį buvo imama 60%, o įmokant už du mÄ—nesius – 25% metinio mokesčio.

Retas kuris autovežio savininkas iÅ¡sipirkdavo registracijos leidimÄ… iÅ¡tisiems metams, nes tai buvo labai brangu ir nepraktiÅ¡ka. BÄ—da ta, kad ne tik tuometinÄ—je Biržų apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje dauguma automobilių buvo atvirais „Touring“ stiliaus kÄ—bulais, dar kitaip vadinamais „Torpedomis“. Tokio tipo automobiliai turÄ—davo atlenkiamÄ… medžiaginį stogÄ…, kuris dengdavo tik automobilio viršų bei galÄ…, bet nedengdavo Å¡onų. Taigi, bÅ«tų menkas malonumas važiuoti žiemos bekele, pustant pÅ«gai ir spaudžiant tikram lietuviÅ¡kam Å¡altukui…

Moterys. „Autovežimių” kainos
Nemanykite, kad moterys tarpukario Lietuvoje buvo beteisės ar kaip kitaip ignoruojamos ir skriaudžiamos. Jokiu būdu! Tą patvirtina 1928 metų Chevrolet automobilis, kuris buvo registruotas Onos Kairienės, gyvenančios Krinčino miestelyje, vardu. Nežinoma, ar ši ponia pati vairavo automobilį, ar samdėsi vairuotoją, bet registracijos byloje nurodyta, kad savo 4 cilindrų automobilį naudojo verslo reikalams ir jo tuometinė vertė buvo 10 000 litų. Amerikoje tokios markės naujut naujutėlis automobilis kainavo apie 700 JAV dolerių ir pagal tuometinį lito ir dolerio kursą, tai atitiko maždaug 7000 litų.

O jau 1934 metų registracijos sąraše matome ir dar vienos moteriškės – Elviros Kraftienės pavardę iš Nemunėlio Radviliškio valsčiaus, Mažpanemunės dvaro. Ši ponia 1932-ais metais nusipirko 1928 m. gamybos sunkvežimį Chevrolet ir naudojo jį „ūkio reikalams“. Registracijoje nurodyta ir sunkvežimio kaina – 3000 litų. Brangu tai ar pigu? Palyginimui – aukštos kvalifikacijos darbininkas tuo metu uždirbdavo maždaug 1 litą į valandą, padieniui darbininkui ūkininkas mokėdavo apie 5 litus į dieną, na o mokytojo mėnesinis atlyginimas buvo apie 500 litų.

Jeigu, dÄ—l Å¡ių dviejų ponių automobilių kainų dar galima pasiginčyti, tai fakto, kad visų likusių Biržų, Pasvalio, Vabalninko, Krinčino ir JoniÅ¡kÄ—lio Å¡oferių nosis nuÅ¡luostÄ— Papilio dvaro aristokratas Gabrielius de Å uazel Guffie, nepaneigsi! Grafo amerikietiÅ¡kas automobilis Buick, pagamintas 1928 metais, registracijoje buvo įvertintas net 24 637 litais. Beje, Å¡is Å¡eÅ¡ių cilindrų autovežimis, kartu su pasvaliečio HirÅ¡os Zundeliovičiaus 1927 m. gamybos automobiliu Essex, buvo galingiausi Biržų apskrityje. Visi likusieji automobiliai turÄ—jo silpnesnius 4 cilindrų variklius. Kaip nebÅ«tų keista, visi 1931m. apskrityje registruoti automobiliai buvo amerikietiÅ¡ki – pagaminti JAV, arba surinkti Europoje iÅ¡ JAV atvežtinių detalių. Mat, iÅ¡radingi amerikonai, artÄ—jant DidžiÄ…jai ekonominei krizei (1931-1935), automobilių gamybÄ… ir pardavimÄ… plÄ—tÄ— kur tik galÄ—jo. Netgi į Europos Å¡alis, garsÄ—jančias savo nacionalinių automobilių pramone. Beje, dÄ—l amerikietiÅ¡kos technikos dominavimo Biržų apskritis nebuvo iÅ¡skirtinÄ—, nes visos prieÅ¡karinÄ—s Lietuvos keliais didesne dalimi riedÄ—jo ne europietiÅ¡ki, bet amerikietiÅ¡ki automobiliai. TÄ… lÄ—mÄ— ne tik užjÅ«rio „autovežimių” patikimumas ir paprastumas, bet ir jų kaina. Vis tik amerikietiÅ¡ki automobiliai buvo žymiai pigesni už Europos Å¡alyse pagamintus analogus. Ir tai ženkliai veikÄ— eilinio Lietuvos pirkÄ—jo pasirinkimÄ….

Taksi
Pirmąsias užuominas apie taksi automobilius Biržų apskrityje randame 1928 m. Biržų apskrities „autovežimių“ registracijoje. Joje rašoma, kad Pasvalio valsčiuje buvo registruoti du atviro kėbulo „takso motorai“: Antano Petkevičiaus, iš Čižiškių kaimo, Ford-as ir Juozo Kalpoko, iš Pasvalio miestelio, Chevrolet-as.

Vėlesnių metų registracijos bylose taksi automobiliai nebeišskiriami ir nebeįvardinami, kaip  „takso motorai“, bet nurodomi, kaip „automobiliai verslo reikalams“. Taigi, automobilio savininkas, išsipirkęs verslo registracijos leidimą, savo „autovežimiu“ turėjo teisę užsiimti įvairiapuse veikla: teikti taksi paslaugas, naudoti savo ūkyje ir t.t. Suprantama, jog verslo reikalams naudojamo automobilio metinė registracija kainuodavo žymiai brangiau, negu automobilio, naudojamo „savo reikalams“.

Beje, žymiausiu Biržų taksistu tarpukario metais, ko gero, buvo visų galų meistras Povilas Čygas. Pirmąjį Forduką, atviru torpedos stiliaus kėbulu, įsigijęs 1928 m., jis dar kuklinosi. O jau 1930 m., Šiauliuose iš Ford Fordson atstovybės nusipirkęs naujutėlaitį Fordą sedano kėbulu, apie savo taksi  paslaugas pradėjo skelbtis „Biržų žiniose“. Kiek žinoma, taksisto darbą ponas Povilas su pertraukomis dirbo iki pat sovietų atėjimo, iki jo automobilio nacionalizavimo.

Motorinas. Kas tai?
Ar tai kaip nors susiję su motoriniu dviračiu? O gal tai naujos kartos variklio, pretenduojančio išspręsti visas gamtosaugos problemas, pavadinimas? Nežinote? Nenusiminkite, nes to pilnai nežino net techniką išmanantys specialistai ir ekspertai. Taigi, skaitykite ir sužinosite, kaip tarpukario Lietuvoje atsirado šis keistas darinys, kokios buvo jo atsiradimo priežastys ir kiek tai buvo naudinga, ar žalinga Lietuvos ekonomikai.

Vienas keisčiausių tarpukario Lietuvos įstatymų buvo priimtas 1935 m. ir įsigaliojo 1936 m. kovo 31-ą dieną. Tuomet, Respublikos Prezidento A. Smetonos ir Ministero Pirmininko J. Tubelio pasirašytu įstatymu „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti“ Lietuvoje, galima sakyti, buvo nutraukta prekyba grynu benzinu. Mat nuo šio įstatymo įgyvendinimo dienos, kiekvienas autovežimio vairuotojas į savo transporto priemonių talpas jau pildavosi ne benziną, bet benzino ir spirito mišinį, vadinamą „motorinu“.

Pagal 1936 m. vyriausybÄ—s iÅ¡leistas „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisykles“, motorinÄ… sudarÄ— 75% benzino ir 25% dehidruoto bei denatÅ«ruoto spirito miÅ¡inys. Tokiu santykiu buvo skiedžiamas ne tik benzinas, bet ir „…benzolas, gazolis ir kitos skystos degamos medžiagos, vartojamos susisiekimo priemonių varikliams varyti…“. Vienu žodžiu, nuo 1936 m. prasidÄ—jo Lietuvos vairuotojų vargai, kurie pasireikÅ¡davo ne tik transporto priemonÄ—s ženkliu kuro sÄ…naudų padidÄ—jimu, bet ir variklio galios sumažėjimu bei dažnais kuro sistemos gedimais. Kaip raÅ¡Ä— to meto spauda, pastovus motorino naudojimas pasireiÅ¡kÄ— žalingų veiksnių seka, iÅ¡ kurių pagrindinis – pabrangusi automobilio eksploatacija, sumažėjÄ™s variklio ir kuro sistemos efektyvumas bei ilgaamžiÅ¡kumas. Dar viena ne mažiau svarbi detalÄ— – kuro sudÄ—tyje esantis spiritas, patekÄ™s ant automobilio ar motociklo kÄ—bulo pavirÅ¡iaus, chemiÅ¡kai reaguodavo su dažais, pažeisdamas pavirÅ¡inį jų sluoksnį.

Taigi, kodėl ir kuriam galui buvo priimtas toks keistas vyriausybės sprendimas? Jeigu manysite, kad šis įstatymas buvo skirtas kovai su transporto tarša ar kokiam kitam aplinkosaugos tikslui, būsite neteisūs. Pirmiausia, šiuo veiksmu buvo siekta finansiškai paremti spirito gamintojus ir grūdų bei bulvių augintojus. Antrasis tikslas – skiedžiant benziną spiritu, buvo siekiama atpiginti autovežimių kurą. Tik gaila, kad to padaryti nepavyko ir netgi buvo pasiektas atvirkštinis rezultatas. Dėl pabrangusio spirito gryninimo ir kuro skiedimo kaštų, motorino kaina netrukus pralenkė benzino kainą. Ir jeigu prieš įstatymo įvedimą benzino litras kainavo 93 centus, tai jau įstatymo veikimo metu, motorino litras degalinėse buvo parduodamas už 98 centus. Tiesa, reikėtų paminėti, kad grynas benzinas niekur nedingo, tik jį naudoti buvo galima išskirtinais tikslais ir su išlygomis, kurias pagal pateiktą prašymą nustatydavo Mokesčių departamentas.

Be to, nuo šio įstatymo laikymosi buvo atleistos valdžios, diplomatinio korpuso, kariuomenės, gaisrinės, greitosios pagalbos ir kitų spec. tarnybų mašinos. Visi kiti eismo dalyviai privalėjo laikytis įstatymo nuorodų, o Mokesčių departamento ir policijos pareigūnai netgi turėjo teisę tikrinti visas pasirinktas transporto priemones, paimant kuro pavyzdžius ir testuojant juos specialiais reagentais.

Ir taip tęsėsi net tris metus, iki tol, kol 1939 m. liepos 22 d. „Vyriausybės žiniose“ Nr.654 buvo paviešintas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įstatymo panaikinimas“, kuris skelbė, kad nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. vienas iš keisčiausių Lietuvos įstatymų nustoja galios ir šalies autovežimių vairuotojai grįžta prie tradicinio kuro – benzino naudojimo.

Viskas gal taip ir būtų įvykę, jeigu ne rugsėjo 1 dieną prasidėjęs II-asis Pasaulinis karas. Netrukus, rugsėjo 5 d. valstybės Prezidentas reaguodamas į sudėtingą politinę ir ekonominę situaciją, paskelbė „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą“, kuriuo finansų ministrui buvo suteikta išskirtinė teisė „leisti įsakymus“.

Na, o vienas iš pirmųjų ministro pasirašytų įsakymų – rugsėjo 14 d. paskelbtas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įsakymas“, kuris įsigaliojo nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. Kitaip sakant, šiuo įsakymu buvo pratęstas motorino naudojimo įstatymas, o kartu su  juo, dar ir pakeistos spirito skiedimo taisyklės: šiltuoju sezono metu spirito kiekis benzine turėjo sudaryti 30%, o šaltuoju – 25%. Tiesa, jau 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytu taisyklių pakeitimu, vėl buvo grįžta prie 25% mišinio koncentracijos.

Taigi, prasidÄ—jus Vokietijos – Lenkijos karui (II-am Pasauliniam karui) ir Å¡alyje trÅ«kstant ne tik iÅ¡kastinio kuro, bet ir elementarių pramoninių prekių, niekam nÄ— į galvÄ… neÅ¡ovÄ— mintis apie grįžimÄ… prie gryno benzino naudojimo. Atvirkščiai, taupant kuro iÅ¡teklius, buvo trumpinami ir atÅ¡aukiami autobusų bei traukinių marÅ¡rutai, normuojamas kuro iÅ¡davimas valstybiniam transportui ir pramoninÄ—ms įmonÄ—ms.  O rugsÄ—jo 7 d. potvarkiu, Finansų ministras paskelbÄ— dar griežtesnį įsakymÄ…, kuriuo įmonÄ—ms, įstaigoms, Å«kininkams ir gyventojams žibalas bei „gazolis“ buvo parduodamas tik pagal specialiuosius leidimus, kuriuos iÅ¡duodavo vietos policija. Lygiai tokios pačios taisyklÄ—s buvo taikomos ir motorino bei benzino pardavimui valstybiniam ir specialiajam transportui, taksi, sunkvežimiams bei autobusams. O kas įdomiausia, Å¡iuo įsaku ministras, su menkomis iÅ¡lygomis, visiÅ¡kai uždraudÄ— „…pardavinÄ—ti benzinÄ… ir motorinÄ… privačių lengvųjų automobilių ir motociklų laikytojams…“.  Už Å¡io įsako nesilaikymÄ… buvo griežtai baudžiama, o jo vykdymÄ… prižiÅ«rÄ—jo Kainų Tvarkytojo įstaiga. Baudžiama buvo ne tik už tai bet ir už parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų kÄ—limÄ…. Ir netgi, už didesnio kiekio prekių įsigijimÄ…. Didžiausias baudos dydis už žibalo, gazolio, benzino ir motorino prekybos taisyklių nesilaikymÄ… – 100 tÅ«ktančių litų, o už kainų priežiÅ«ros įstatymo pažeidimÄ… – 15 tÅ«kstančių litų.

Sumažėjus krovinių ir keleivių pervežimui automobiliais ir į rinkÄ… grįžus arkliniam transportui, pakilo pervežimų įkainiai, o tai daryti buvo draudžiama. Taigi, 1939-09-14 Lietuvos žiniose pasirodÄ™s Kainų Tvarkytojo praÅ¡ymas jau nieko nenustebino: „…skysto kuro taupymui buvo susiaurintas auto sunkvežimių susisiekimas. Naudodamiesi ta proga autosunkvežimių savininkai ir vežėjai arkliais pradÄ—jo imti didesnį atlyginimÄ… už prekių iÅ¡vežiojimÄ…. Piliečiai, patyrÄ™ kad autovežimių savininkai bei vežėjai arkliais kelia atlyginimus už prekių iÅ¡vežiojimÄ…, praÅ¡ome apie tai praneÅ¡ti Kainų Tvarkytojui…“.

Jau kitame, 1939-09-16 Lietuvos žinių numeryje raginama taupyti ne tik kurÄ…, bet ir žvakes. „…tuo reikalu Kainų Tvarkytojas kreipÄ—si į katalikų ir žydų dvasiÅ¡kijÄ…, praÅ¡ydamas paraginti savo tikinčiuosius, kad jie taupytų žvakes…“.

Taigi, taupoma buvo visur ir visame kame. Ir žinoma, trijų metų motorino panaudojimo ir skiedimo patirtis buvo tik į naudą šalies pramonei ir ūkiui. Tiksliau, platesnis denatūruoto spirito panaudojimas, kuris taikos metu buvo laikomas nereikalinga keistenybe, karo metu tapo išganinga būtinybe. Spiritu buvo skiedžiamas ne tik skystas kuras, naudojamas pramonėje, bet netgi buvo svarstoma apie platesnį jo pritaikymą kasdieninėje buityje. Net žibalinėse lempose ir viryklėse buvo siūloma naudoti ne žibalą, o spiritą. Gal taip ir būtų atsitikę, jei ne tai, kad litras spirito kainavo 2 litus, o žibalo – tik 33 centus.

Taigi, motorinas, kaip pagrindinė kuro rūšis, pradėjęs savo gyvavimą Lietuvoje 1936 m. kovo 31 dieną liko Lietuvoje iki pat Nepriklausomybės praradimo, iki pat 1940 m. Sovietų okupacijos. Paskutinį kartą Nepriklausomoje Lietuvoje motorinas paminimas 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytame „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisyklių pakeitime“.

Įdomūs faktai
Pavarčius 1928 -1934 Biržų apskrities „autovežimių“ registracijos bylas, į akis krenta vienas įdomus faktas. Daugelyje įrašų prie automobilių ir motociklų savininkų pavardžių yra nurodyti išskirtiniai asmens požymiai: pulkininkas leitenantas V. Michalauskas, kunigas Prajalgauskas Henrikas, kunigas Vladas Kupstas, kunigas Šimonėlis Jurgis, Biržų apskrities viršininkas Rozmanas Vladas, kunigas Jakubėnas Povilas bei grafas Gabrielius de Šuazel Guffie. Na, žinoma, kunigais ir kariškiais mūsų nenustebinsi, bet kad nepriklausomoje Lietuvoje ir dar Biržų apskrityje paminėtas grafo titulas, kai jau tokie oficialiai neegzistavo – kažkas nepaprasto. Nesiimsiu spręsti apie šios asmenybės nuopelnus Biržų kraštui, bet tik konstatuosiu tai, kad grafo Gabrieliaus de Šuazel Guffie automobilis „Adler“ turbūt yra seniausias žinomas Biržų krašto automobilis, kurio nuotrauka yra išlikusi ir identifikuota.

Kaip nurodo 1928 m. Biržų apskrities „autovežimų” registracija, grafai Å uazeliai vokiÅ¡kÄ… keturių cilindrų, 6 sÄ—dimų vietų automobilį „Adler PS“ įsigijo 1924 metais. Automobilio pagaminimo metai – nenurodyti ir sunku bÅ«tų juos atspÄ—ti, nes kompanija „Adler“ automobilių modelius „PS“ su 4 cilindrų varikliais gamino 1921-1928 m. laiko tarpe. Bet viskÄ… pakeitÄ— gauta p. Čėrkos nuotrauka, kuriÄ… atsiuntÄ— gerb. Edita LandsbergienÄ—. Joje nupaveiksluotas nežinomas automobilis ir spÄ—jama, kad už jo vairo – grafienÄ— Matilda de Å uazel-Guffie. O, kad tÄ… faktÄ… patvirtinti, beliko tik nustatyti automobilio markÄ™ bei modelį ir … tai padaryti pavyko! Taigi, Å¡ioje nuotraukoje, kaip kad paminÄ—ta 1928 m. Biržų apskrities automobilių registracijos įraÅ¡e, nufotografuotas automobilis Adler 9-24, 9-30 PS, pagamintas 1921-1923 metais, tuo metu priklausÄ™s Gabrieliui de Å uazel Guffie.

Ar tai buvo pirmasis grafų įsigytas „autovežimis” – neaiÅ¡ku. Bet sekantį automobilį Å¡ie aristokratai įsigijo 1930 m. ir tai buvo 1928 m. gamybos Buick Sedan 5 vietų amerikietiÅ¡kas auto su 6 cilindrų varikliu. Tais laikais tai buvo vienas prabangiausių automobilių ne tik Biržų apskrityje, bet ir Lietuvoje. Registracijos žurnale netgi yra nurodyta jo kaina – 24 637 litų. Ar tai buvo antras ir paskutinis?  O gal tai tik – eilinis automobilis? Nežinoma. IeÅ¡kosime toliau…

Dar vienas įdomus įvykis apie Biržų transportÄ… buvo užfiksuotas 1930 m. birželio 14 d. „Lietuvos aido“ Nr. 133 laikraÅ¡tyje. Straipsnyje juodžiausiomis spalvomis nupieÅ¡ta Biržų kasdienybÄ—: miestelÄ—nų girtuoklystÄ—s, nežabotų arklių bei dviratininkų važinÄ—jimas Å¡aligatviais ir „visu smarkumu“ lakstantys automobiliai. Toliau apraÅ¡omas tragiÅ¡kas atsitikimas, kurio metu, nežabotas arklys, pasibaidÄ™s greitai lekiančio „dvarininko“ Variakojo automobilio, užmuÅ¡Ä— mergaitÄ™. Birželio 22 d. „Biržų žinių“ laikraÅ¡tis dalinai paneigia neteisingus kaltinimus ir teigia, kad Biržuose iÅ¡geriama ne daugiau kaip ir kitose Lietuvos vietose, o važinÄ—ti nežabotais arkliais įstatymai nedraudžia. Be to, Biržuose esamu laiku, „…dar nebuvo pastebÄ—tas nei vienas automobilis per greitai važiuojÄ…s“.

Toliau teigiama, kad arklys pasibaidÄ— ne Petro Variakojo, bet Povilo ÄŒygo automobilio, kuris važiavo ne „…visu greitumu, bet tokiu greitumu, kokiu leidžiama mieste važinÄ—ti“. Nuo savÄ™s pridÄ—siu, kad Å¡iame straipsnyje minimi du žymÅ«s Biržų m. piliečiai: Astravo dvaro valdytojas ir eilÄ—s bendrovių savininkas agronomas Petras Variakojis, bei Povilas ÄŒygas –  fotografas, taksistas, mechanikas, verslininkas ir Astravo liÅ«tų vežėjas į KaunÄ….

Už pateiktus dokumentus, informaciją  ir istorines nuotraukas dėkoju senovinės technikos istorikui Ričardui Žičkui, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Biržų krašto muziejui „Sėla“, Inai Čygaitei-Nicewander, Snieguolei Kubiliūtei, Editai Lansbergienei ir Vytui Juškai.

Egidijus Einoris