Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymas

Vienas keisčiausių tarpukario Lietuvos įstatymų buvo priimtas 1935 m. ir įsigaliojo 1936 m. kovo 31-Ä… dienÄ…. Tuomet, Respublikos Prezidento A. Smetonos ir Ministero Pirmininko J. Tubelio pasiraÅ¡ytu įstatymu „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti“ Lietuvoje, galima sakyti, buvo nutraukta prekyba grynu benzinu. Mat nuo Å¡io įstatymo įgyvendinimo dienos, kiekvienas autovežimio vairuotojas į savo transporto priemonių talpas jau pildavosi ne benzinÄ…, bet benzino ir spirito miÅ¡inį, vadinamÄ… „motorinu“. Pagal 1936 m. vyriausybÄ—s iÅ¡leistas „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisykles“, motorinÄ… sudarÄ— 75% benzino ir 25% dehidruoto bei denatÅ«ruoto spirito miÅ¡inys. Tokiu santykiu buvo skiedžiamas ne tik benzinas, bet ir „…benzolas, gazolis ir kitos skystos degamos medžiagos, vartojamos susisiekimo priemonių varikliams varyti…“. Vienu žodžiu, nuo 1936 m. prasidÄ—jo Lietuvos vairuotojų vargai, kurie pasireikÅ¡davo ne tik transporto priemonÄ—s ženkliu kuro sÄ…naudų padidÄ—jimu, bet ir variklio galios sumažėjimu bei dažnais kuro sistemos gedimais. Kaip raÅ¡Ä— to meto spauda, pastovus motorino naudojimas pasireiÅ¡kÄ— žalingų veiksnių seka, iÅ¡ kurių pagrindinis – pabrangusi automobilio eksploatacija, sumažėjÄ™s variklio ir kuro sistemos efektyvumas bei ilgaamžiÅ¡kumas. Dar viena ne mažiau svarbi detalÄ— – kuro sudÄ—tyje esantis spiritas, patekÄ™s ant automobilio ar motociklo kÄ—bulo pavirÅ¡iaus, chemiÅ¡kai reaguodavo su dažais, pažeisdamas pavirÅ¡inį jų sluoksnį.

Įstatymo vykdymo taisyklės

Taigi, kodėl ir kuriam galui buvo priimtas toks keistas vyriausybės sprendimas? Jeigu manysite, kad šis įstatymas buvo skirtas kovai su transporto tarša ar kokiam kitam aplinkosaugos tikslui, būsite neteisūs. Pirmiausia, šiuo veiksmu buvo siekta finansiškai paremti spirito gamintojus ir grūdų bei bulvių augintojus. Antrasis tikslas – skiedžiant benziną spiritu, buvo siekiama atpiginti autovežimių kurą. Tik gaila, kad to padaryti nepavyko ir netgi buvo pasiektas atvirkštinis rezultatas. Dėl pabrangusio spirito gryninimo ir kuro skiedimo kaštų, motorino kaina netrukus pralenkė benzino kainą. Ir jeigu prieš įstatymo įvedimą benzino litras kainavo 93 centus, tai jau įstatymo veikimo metu, motorino litras degalinėse buvo parduodamas už 98 centus. Tiesa, reikėtų paminėti, kad grynas benzinas niekur nedingo, tik jį naudoti buvo galima išskirtinais tikslais ir su išlygomis, kurias pagal pateiktą prašymą nustatydavo Mokesčių departamentas.

Be to, nuo šio įstatymo laikymosi buvo atleistos valdžios, diplomatinio korpuso, kariuomenės, gaisrinės, greitosios pagalbos ir kitų spec. tarnybų mašinos. Visi kiti eismo dalyviai privalėjo laikytis įstatymo nuorodų, o Mokesčių departamento ir policijos pareigūnai netgi turėjo teisę tikrinti visas pasirinktas transporto priemones, paimant kuro pavyzdžius ir testuojant juos specialiais reagentais.

Motorino įstatymo panaikinimas

Ir taip tęsėsi net tris metus, iki tol, kol 1939 m. liepos 22 d. „Vyriausybės žiniose“ Nr.654 buvo paviešintas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įstatymo panaikinimas“, kuris skelbė, kad nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. vienas iš keisčiausių Lietuvos įstatymų nustoja galios ir šalies autovežimių vairuotojai grįžta prie tradicinio kuro – benzino naudojimo.

Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas

Viskas gal taip ir būtų įvykę, jeigu ne rugsėjo 1 dieną prasidėjęs II-as Pasaulinis karas. Netrukus, rugsėjo 5 d. valstybės Prezidentas reaguodamas į sudėtingą politinę ir ekonominę situaciją, paskelbė „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą“, kuriuo finansų ministrui buvo suteikta išskirtinė teisė „leisti įsakymus“. Na, o vienas iš pirmųjų ministro pasirašytų įsakymų – rugsėjo 14 d. paskelbtas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įsakymas“, kuris įsigaliojo nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. Kitaip sakant, šiuo įsakymu buvo pratęstas motorino naudojimo įstatymas, o kartu su  juo, dar ir pakeistos spirito skiedimo taisyklės: šiltuoju sezono metu spirito kiekis benzine turėjo sudaryti 30%, o šaltuoju – 25%. Tiesa, jau 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytu taisyklių pakeitimu, vėl buvo grįžta prie 25% mišinio koncentracijos.

Įstatymo taisyklių pakeitimas, kuriuo buvo pratęstas motorino naudojimas

Taigi, prasidÄ—jus Vokietijos – Lenkijos karui (II-am Pasauliniam karui) ir Å¡alyje trÅ«kstant ne tik iÅ¡kastinio kuro, bet ir elementarių pramoninių prekių, niekam nÄ— į galvÄ… neÅ¡ovÄ— mintis apie grįžimÄ… prie gryno benzino naudojimo. Atvirkščiai, taupant kuro iÅ¡teklius, buvo trumpinami ir atÅ¡aukiami autobusų bei traukinių marÅ¡rutai, normuojamas kuro iÅ¡davimas valstybiniam transportui ir pramonÄ—s įmonÄ—ms.  O rugsÄ—jo 7 d. potvarkiu, Finansų ministras paskelbÄ— dar griežtesnį įsakymÄ…, kuriuo įmonÄ—ms, įstaigoms, Å«kininkams ir gyventojams žibalas bei „gazolis“ buvo parduodamas tik pagal specialiuosius leidimus, kuriuos iÅ¡duodavo vietos policija. Lygiai tokios pačios taisyklÄ—s buvo taikomos ir motorino bei benzino pardavimui valstybiniam ir specialiajam transportui, taksi, sunkvežimiams bei autobusams. O kas įdomiausia, Å¡iuo įsaku ministras, su menkomis iÅ¡lygomis, visiÅ¡kai uždraudÄ— „…pardavinÄ—ti benzinÄ… ir motorinÄ… privačių lengvųjų automobilių ir motociklų laikytojams…“.  Už Å¡io įsako nesilaikymÄ… buvo griežtai baudžiama, o jo vykdymÄ… prižiÅ«rÄ—jo Kainų Tvarkytojo įstaiga. Baudžiama buvo ne tik už tai, bet ir už parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų kÄ—limÄ…. Ir netgi už didesnio kiekio prekių įsigijimÄ…. Didžiausias baudos dydis už žibalo, gazolio, benzino ir motorino prekybos taisyklių nesilaikymÄ… – 100 tÅ«ktančių litų, o už kainų priežiÅ«ros įstatymo pažeidimÄ… – iki 15 tÅ«kstančių litų.

Sumažėjus krovinių ir keleivių pervežimui automobiliais ir į rinkÄ… grįžus arkliniam transportui, pakilo pervežimų įkainiai, o tai daryti buvo draudžiama. Taigi, 1939-09-14 Lietuvos žiniose pasirodÄ™s Kainų Tvarkytojo praÅ¡ymas jau nieko nenustebino: „…skysto kuro taupymui buvo susiaurintas auto sunkvežimių susisiekimas. Naudodamiesi ta proga autosunkvežimių savininkai ir vežėjai arkliais pradÄ—jo imti didesnį atlyginimÄ… už prekių iÅ¡vežiojimÄ…. Piliečiai, patyrÄ™ kad autovežimių savininkai bei vežėjai arkliais kelia atlyginimus už prekių iÅ¡vežiojimÄ…, praÅ¡ome apie tai praneÅ¡ti Kainų Tvarkytojui…“.

Jau kitame, 1939-09-16 Lietuvos žinių numeryje raginama taupyti ne tik kurÄ…, bet ir žvakes. „…tuo reikalu Kainų Tvarkytojas kreipÄ—si į katalikų ir žydų dvasiÅ¡kijÄ…, praÅ¡ydamas paraginti savo tikinčiuosius, kad jie taupytų žvakes…“.

Taigi, taupoma buvo visur ir visame kame. Ir žinoma, trijų metų motorino panaudojimo ir skiedimo patirtis buvo tik į naudą šalies pramonei ir ūkiui. Tiksliau, platesnis denatūruoto spirito panaudojimas, kuris taikos metu buvo laikomas nereikalinga keistenybe, karo metu tapo išganinga būtinybe. Spiritu buvo skiedžiamas ne tik skystas kuras, naudojamas pramonėje, bet netgi buvo svarstoma apie platesnį jo pritaikymą kasdieninėje buityje. Net žibalinėse lempose ir viryklėse buvo siūloma naudoti ne žibalą, o spiritą. Gal taip ir būtų atsitikę, jei ne tai, kad litras spirito kainavo 2 litus, o žibalo – tik 33 centus.

1940 Nr.704 VyriausybÄ—s žinios – paskutinÄ— oficiali žinia apie motorino naudojimÄ…

Taigi, motorinas, kaip pagrindinė autotransporto kuro rūšis, pradėjęs savo gyvavimą Lietuvoje 1936 m. kovo 31 dieną, liko Lietuvoje iki pat Nepriklausomybės praradimo, iki pat 1940 m. Sovietų okupacijos. Paskutinį kartą Nepriklausomos Lietuvos įstatymuose  motorinas paminimas 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytame „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisyklių pakeitime“.

Egidijus Einoris